Šisbeitauskas
Šią savaitę žiniasklaida šokinėjo tarp dviejų temų – stebėjo Brazilijoje vykstančias olimpines žaidynes ir stengėsi įspėti, kokie iš tiesų yra Petro Gražulio globojamos įmonės „Judex“ pagaminti koldūnai. Kalbant apie pirmąją temą, gana garsiai nuskambėjo nenusisekęs tenisininko Ričardo Berankio debiutas olimpiadoje bei mūsų pagrindinės vilties – plaukikės Rūtos Meilutytės nesėkmingas pasirodymas plaukiant šimto metrų distanciją. Po dvikovos teniso aikštelėje Ričardas socialiniuose tinkluose buvo pavaizduotas kaip Venera – be rankų, o tautiečių reakcija į Rūtos nesėkmę net nustebino: kad ir kiek vilčių, investicijų buvo sudėta į jos pasirodymą, po nesėkmės niekas jaunos merginos nepasmerkė.
Kiek prisimenu iš ankstesnių reakcijų į Lietuvos sportininkų nesėkmingus pasirodymus olimpiadose ar čempionatuose, jie visada būdavo sukritikuojami ar net sumaišomi su žemėmis. Tad kas atsitiko dabar? Gal tautiečiai tapo protingesni ir sąmoningesni, ėmė suvokti, kad ne visur ir visados sportininkams gali sektis? Kaip aptarėme su kolegomis, mūsų plaukikė buvo psichologiškai spaudžiama iš visų pusių – ji ne vieno aukso medalio laimėtoja, apie jos pavardę sukasi ir ją pačią įpareigoja vienas didžiausių šalies prekybos centrų, o čia dar pagrindinės konkurentės – Rusijos plaukikės reabilitacija… Tai kaip jaunai, devyniolikos metų merginai atlaikyti tokį presingą? Kai esi niekas, laimėti lengviau, o kai už nugaros – vilčių kupinų aistruolių minia, jaudulys ima trukdyti.
Mūsų Rūtai viskas dar prieš akis. Jei tik turės kitą, jos galimybes mokantį įvertinti trenerį… Jaunai sportininkei lieka tik palinkėti kitokio įdirbio ir sėkmės kitose sporto varžybose – pergalių jos gyvenime turėtų būti tikrai dar ne viena.
O dabar apie Gražulio koldūnus. Jėzusmarija, kaip juos užpuolė visokios maisto ir finansinės tarnybos. Seimo nariui tikrai reikėjo atlaikyti didžiulę viską išmanančiųjų tikrintojų armijos ataką. Nežinau, ar ponas benorėjo šaukti: „Vyrai, už Lietuvą!“, kai per kelias dienas tie vyrai jį tikrai gerai pakratė: vargšas seimūnas net prieš kelias televizijas turėjo dėlioti savo šaldytuve turimas bendrovės „Judex“ produktų atsargas ir žurnalistų akivaizdoje jas išsivirus valgyti. Nieko neatsitiko – gal ir norėta, kad žmogui tie valgiai paleistų vidurius ir jis viešai apsitriestų – atleiskit už tą televizijos primintą žodį, bet P. Gražulis išsilaikė didvyriškai ir savo markės, kalbant ta pačia televizine kalba, neapšiko.
Taip jau atsitiko, kad šaldytuve užsilikusios P. Gražulio proteguojamos „Judex“ produkcijos – koldūnų – teko išbandyti ir man. Vieną jų dalį, tiesa, nelabai kreipdamas dėmesį į gamintojus, suvalgiau anksčiau, o šiomis dienomis, skrandžiui paprašius, iš šaldiklio išsitraukiau ir likusius koldūnus. Kai pamačiau, kad jie pagaminti „Judex“ įmonėje, nelabai svarsčiau – išsiviriau ir…
IR KĄ JŪS MANOT? Televizijos išgarsinto poveikio tikrai nebuvo. Tai ir nesuprantu, ar mano organizmas toks, kad nieko nebijo, ar čia tik televizininkų ir maistą tikrinančių tarnybų išpūstas burbulas?
Kas kita, kai ne maisto, o patį valgymo malonumą sugadina aplinka. Naftininkų gatvės 14-ajame name gyvenantis pažįstamas pasakojo, kad, jam tik atsisėdus pietauti, po langais pasirodė šunį vedžiojanti moteris. Prieš pat langus šuo įsitaisė atlikti savo gamtinius reikalus.
„Kai tai moteriai pasakiau, kad šikinti keturkojų po gyvenamųjų namų langais nereikėtų, ši nustebo – esą kas čia tokio, juk ji šuns kakulius susirinks. Koks valgio malonumas gali būti matant šikantį šunį?“ – piktinosi vyriškis.
Tame pačiame Naftininkų namų kvartale gyvenantys žmonės stebisi ir kitos moteriškės keistumu: išnešusi džiauti skalbinius, ji jų nenusirenka po savaitę. Neaišku, ar moteris laukia, kol jos turtą „nudžiaus“ vagys, bet gyventojai piktinasi, kad skalbiniai be reikalo užima ir taip nedidelę džiovyklą. O gal tai poniai negerai su atmintimi – jei jau skalbinius pasidžiovei, tai nepamiršk jų laiku susirinkti.
Dar to paties namo gyventojai skundžiasi dėl kelių netikusių, jau seniai apdžiūvusių medžių: miesto galva į jų prašymą nupjauti ar bent apgenėti tuos pasvirusius medžius nereaguoja. Apie tai jau esu kalbėjęs ne kartą, bet jokių veiksmų nesiimama: namo gyventojai žada patys į rankas imti pjūklus ir savo problemą išspręsti, o vietoj nuskurėlių pasodinti kitus medžius. Bijau tik vieno, – kad po tokios savivalės ponas seniūnas pamatys situaciją ir pakels triukšmą. Taip paprastai būna – jei nematai iš pradžių, pamatai, kai gali kažką nubausti.
Su tais želdiniais yra ir daugiau problemų: praeiviams trukdo kažkur Ventos gatvėje ant šaligatvių nusvirusios eglių šakos, mažeikiškiai man pasiskundė ir dėl ties „Ventos“ sodų bendrija prie upės besileidžiančio tako – ten nusvirusios medžių šakos trukdo ne tik dviratininkams, bet ir žemaūgiams praeiviams. O pagal Ventos upę nuo kotedžų žemyn į dešinę besidriekiantį asfaltuotą taką žolės visiškai okupavo. Žolę prie tako nupjauti ir apgenėti medžius juk nekainuotų milijonus?
Šį savaitgalį ir net po jo – daug visokių švenčių, tad nesipaklyskite ir raskite, kuri jums priimtina.
sisbeitauskas@santarve.lt
Bugeniškiai irgi gyvi ir žvalūs – artėja rinkimai.