Vytautas MALŪKAS. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Tęsiasi antroji gavėnios savaitė. Prasidėjusi po Pelenų dienos pirmojo sekmadienio, ji užsibaigs po keturiasdešimties dienų Didžiojo Tridienio išvakarėse. Mūsų protėviams, proseneliams, seneliams tėvams šis laikotarpis buvo labai svarbus: kuo toliau į praeitį nuo dabarties, tuo gavėnia turėjo didesnę prasmę.
Ne atsitiktinai pradėjau nuo protėvių. Kad palygintume ir pamąstytume: koks šis laikotarpis yra mūsų dienomis, kaip mes laikomės gavėnios tradicijų, papročių, atėjusių iki mūsų dar iš pagonybės laikų.
Visi tikriausiai žinome, kad gavėnia – susilaikymo, rimties metas. Bet kaip mums sekasi tai išlaikyti, to laikytis, taip gyventi? Tegu meta į mane akmenį tas, kuris gali paneigti, jog daugelis apie gavėnios laikotarpį netgi pamiršta.
Kita vertus, ar šiais laikais įmanoma per gavėnią gyventi taip, kaip gyveno mūsų protėviai? Gal kai kas pasakysite „taip“, bet man atrodo, kad sunkiai. Ir dar – ar mes bemokame, ar benorime šį laikotarpį praleisti taip, kaip reikėtų?
Vienas svarbiausių gavėnios laikotarpiu – pasninkas. Daugeliui šis žodis asocijuojasi su valgiu, jo ribojimu, bet mano galva, svarbesnis yra dvasinis pasninkas, sielos apsivalymas, tad pasninkas gali būti ne liūdesio, o šventės metas.
Gavėnios laikotarpio, to sielos pasninko metu, mes galime susilaikyti nuo daugelio dalykų, bet ar mes tai darome? Net nepajuntame, kaip puolame smerkti ir teisti kitaip pasielgusį, kitaip atrodantį ar galvojantį žmogų, nesusimąstydami, ar mes turime tokią teisę, ar mums ją kas davė.
Klaidžiojame patamsiais su įtartinomis mintimis, niekinamais žodžiais, apsėsti nepasitenkinimo ir pykčio, nepagalvodami, kad galime gyventi šviesoje, kantrybėje, džiaugtis tyrais žodžiais ir švęsti dėkingumą.
Kodėl esame nuolat nepatenkinti, niurzgantys, kažko nerimaujame ir priekaištaujame vieni kitiems, gyvename supami nuolatinės įtampos ir baimės, jei galime gyventi viskuo džiaugdamiesi, viską pripažindami, viskam pritardami ir atleisdami, nuolat turėdami viltį, optimizmą, nešiodamiesi gailestį kitiems?
Vis dar nemokame sustoti nuolat rūpintis savimi, galvoti, kad visada esame teisūs ir nepažeidžiami, susilaikyti nuo tuščių plepalų, įtarumo, liūdesio ir slegiančių problemų. Nė neprisimename, kad yra
visuotinė tiesa, entuziazmas ir optimizmas, dalykai, kurie įkvepia, pakelia, nušviečia lyg saulė.
Tikriausiai nepasirodysiu visiškai naivus, primindamas, kad kasdien galime turėti nuolatinę stiprinančią maldą ir gėrėtis mus lydinčia Dievo Apvaizda.
Išmeskite iš šio teksto visus negatyvius žodžius ar jų junginius ir gyvenkite tuo, kas liko.
Tikiu, jog tada Prisikėlimo rytas bus džiugesnis ir šviesesnis.
Ačiū „Santarvei“ už prasmingą pamąstymą.
Didžioji šiuolaikinės visuomenės dalis labai pamėgusi neįpareigojantį, patogų, be jokių apribojimų gyvenimą. Apie kokius atsižadėjimus, nusigalėjimus ar susilaikymus gali būti kalba – juk, anot daugelio, gyvename vieną kartą, tad viską reikia patirti, išbandyti, pasilinksminti?.. Apie kokius Gavėnios susilaikymus galime kalbėti, kai po straipsnio apie naujai paskirtą vyskupą baisesni komentarai nei po tuo, kuriame parašyta, kas sūnus nužudė mamą ir nukirto jai galvą?… Ir išvis apie kokias vertybes galime kalbėti, kai vienas šviesiausių dabartinių kunigų – R. Doveika – homoseksualų buvo išrinktas metų gėjų pupuliu?.. O tie, kurie turi gyvą tikėjimą, praktikuojantys katalikai, tikrai gyvena Gavėnios dvasioje: pasninkauja, nusigali, atgailauja, dalyvauja rekolekcijose, užlaiko rimtį, šelpia vargšus… Džiugu, kad ir tarp jaunų žmonių neretai tai pasitaiko. Užtenka pasidairyti mūsų bažnyčiose.
Visiems prasmingo šv. Velykų laukimo!
Mano manymu kaip tik tų aprašytų dalykų anksčiau buvo kur kas daugiau, tad vertėtų sakyti ne „vis dar nemokame“, o galbūt – jau nebemokame: pasidžiaugti kito žmogaus sėkme, atkreipti dėmesį į liūdintį, suskaičiavus iki dešimties „užgesinti“ susikaupusį pyktį ir t.t. Šiaip, jei taip gyventume nuolat, gavėnia čia tikrai būtų ne „prie ko“, bet kai realybė kitokia, tai puiki proga daug ką apsvarstyti ir bent jau ką nors pakeisti.
O tai aprašytų dalykų anksčiau nebuvo? Beje, taip elgtis reikėtų visada. Prie ko gavėnia?