Mažeikiai – visada Mažeikiai?

Šisbeitauskas

Šią savaitę be to, kad minėjome Gedulo ir Vilties dieną, nieko ypatingesnio neįvyko. Nuobodžios vasaros provincijoje. Bet vyksta tai, ko niekas garsiai neskelbia ir ryškiai nerašo. Kaip sakoma, vyksta kasdieninis gyvenimas.
Jeigu grįžtume prie Gedulo ir Vilties dienos, norisi pastebėti, kad tokia, kokia ji yra dabar, daugeliui jau atsibodo: kodėl mes vis dar gedime, liūdime, aimanuojame, šluostome ašaras, deginame žvakutes, meldžiamės, o ne švenčiame ir džiaugiamės per tuos metus įvykusiais pokyčiais? Net sostinėje vykusių renginių metu kažkas pastebėjo, kad į pirmą planą iškeliame gedulą, o ne viltį. Suprantama, artimųjų netektis yra nelengva, bet nenoriu tikėti, kad jie iš aukštybių džiaugtųsi mūsų liūdesiu ir nenorėtų, kad mes pasidžiaugtume tuo, ką turime dabar.
Kita vertus, ko mums iš tiesų džiaugtis, jei valdžia su žmonėmis daro tai, ką nori: priimami vienas už kitą baisesni įstatymai, kurie eiliniam žmogui ne tik nepadeda išgyventi, bet ir juos dar labiau žlugdo, varo į neviltį. Kažkas iš mano pažįstamų iškėlė mintį: kada mes minėsime Gedulo ir Vilties dieną, gal ne dieną, bet jau keletą metų besitęsiančią realybę, kad lietuviai iš šalies tremia patys save? Ir tremia ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad jiems daugiau nieko nebelieka. Tremia ne pusę milijono, o pusantro. Ir nereikia jokios prievartos, jokių gyvulinių vagonų: žmonės, tiesa, ne į Sibirą, o į Vakarus vyksta – kas kaip gali.
Baisi realija, bet tai faktas, kas jį galėtų paneigti?
O Vakarai mums už pigią darbo jėgą atsidėkoja tūkstantiniais ar net milijoniniais projektais, kurių vykdymas nežinia kaip baigsis.
Kol kas mažeikiškiai džiaugiasi šios savaitės pradžioje senamiestyje atidaryta nauja, daug erdvesne pervaža. Bet ar mes patys mokame saugoti tai, ką dovanoja Europa? Štai Žemaitijos gatvėje buvo įrengtos naujos, jau pradėjusios žaliuoti vejos. IR KĄ JŪS MANOT? Anądien žiūriu, kad ta reta, vos išdygusi žolė kažkodėl jau pradeda gelsti. Kažkaip keista: visur kitur žolė veši, žaliuoja, jos neįmanoma suspėti pjauti, o čia – gelsta.
Vienas mano pažįstamas, šiek tiek išmanantis apie augalus, spėja, kad žolė neauga dėl druskos: žiemą druska apie tuos naujai suformuotus gazonus buvo barstoma ant šaligatvių, paskui sniego ir druskos mišinys pateko ant žolynų: štai ir turime rezultatą. Tad ar nereikėtų saulėtomis ir sausomis dienomis jos palaistyti papildomai, o ne laukti Dangaus malonės?
Dar viena bėda – žemaūgiai dekoratyviniai krūmeliai: gelsta, džiūsta ir jie. Priežastis gali būti ta pati druska arba mažeikiškių laisvai lakstyti paleidžiami keturkojai. Juk žinome, kad jie mėgsta kojas kilnoti ant mažų augalų, krūmų, o tas skystis tikrai nėra trąša, priešingai – nuodas.
Dar viena situacija: stebėjau, kaip žolė pjaunama. Nupjauta ji nesurenkama į pjovyklę, o skrenda ant gretimo šaligatvio. Tos nupjautos žolės darbininkė, žinoma, nenušluoja, šaligatvį šluojanti valytoja ten pasirodo daug anksčiau už pjovėjėlę, tad žolės liekanos taip ir lieka vysti ant šaligatvių. Praeiviai tą žalumą sutrypia, tad kitą rytą atėjusi valytoja keikia pjovėjėlę kaip išmanydama, nes tuos sutryptus žalėsius jau ne šluoti, o grandyti nuo šaligatvio tenka…
Laikraštyje vėl skaitau apie Mažeikių garsenybę – Sodų gatvės 7-ąjį namą: jis mūsų mieste žinomas nuo senų senovės, nuo tų laikų, kai buvo pastatytas. Dabar jis ugniagesiams gelbėtojams tikra ašaka šiknoj, atsiprašau už žodį. Važiuoja ir važiuoja jie gesinti šiukšlių…
Manau, kad kol ten nebus kažkieno geležinės rankos, nebus ir tvarkos. Ten gyvenantys normalesni žmonės jau bijo naktimis miegoti, – nežino, kada gali tekti bėgti iš to namo kaip stovi.
Praėjusio trečiadienio vakarą prie buvusio bendrabučio orgijas kėlė paaugliai: gėrė iš pumplų alų, rėkavo, tad ramybės žmonės neturėjo ir po sutemų. Tas statinys – lyg kažkokia savivalės ir nedrausmės sala, kur galima daryti, ką panorėjus. Net policijos pareigūnams jis nebeįdomus: kiek galima kovoti su vėjo malūnais?
O kada kai kurie šio namo gyventojai gauna pensijas ar kitokias socialines išmokas, jis, kaip bičių avilys, ūžia keletą dienų, o pro langus skraido tuščia tara ir kitos atliekos. Beje, tos pumplos ne tuščios, o prisysiotos – labai patogu: išgėrei ir išmetei, tualetai ten baisūs kaip karas, tad ko į juos vaikščioti?
Kažkada buvau siūlęs į panašų namą Žemaitijos gatvėje nors savaitei sukelti pagyventi rajono valdžią, bet eksperimentinių pastatų skaičių galima padidinti – pasiūlyti ponams pagyventi dar ir Sodų gatvės žvaigždyne.
Kažin, kaip jie jaustųsi, kai ant palangių teška girtuoklių liejamas šlapimas?
Bjauru apie tokius dalykus kalbėti ir rašyti, bet tai realybė.
Yra toks trumpas anekdotas ar tiesiog klausimas: kuo Paryžius skiriasi nuo vyro? Atsakymas: Paryžius visada Paryžius. Taigi, Mažeikiai – visada Mažeikiai.
Mūsų miesto išskirtinumą ir kultūrą liudija ir tokia situacija: vieną dieną girdžiu, kad už lango kažkas barasi. Smalsumas daro savo: iškišęs galvą matau, kad vos ne per visą keliuką į kiemą stovi prašmatnus automobilis, šalia jo – kitas. Ir solidaus amžiaus moteriškė, gražiojo automobilio keleivė, konfliktuoja su „bambalio“ vairuotoju, kuris jos prašo pavažiuoti atgal.
Kuo toliau, tuo labiau diskusija aštrėjo: vaikinas pradėjo „mėtytis“ nelabai lietuviškais žodžiais, tada senjorė, lyg pamiršusi konflikto esmę, pradėjo piktintis dėl keiksmažodžių…
Iš viršaus situacija puikiai matyti: tam kelią užėmusiam automobiliui tereikia pavažiuoti trejetą metrų atgal, ir situacija išspręsta. Pagalvojau, kad jame nėra vairuotojo, tik kultūringoji dama, ir jis tuoj tuoj atsiras. Kad ir keista, kai pradėjo signalizuoti kiti pravažiuoti negalintys automobiliai, to užsispyrusio automobilio variklis užsivedė, ir jis lyg niekur nieko nudardėjo savais keliais. O kiek trūko, kad dėl menkniekio būtų prasidėjusios kautynės…
Baigti noriu linkėjimu: gerbkime vieni kitus, nesispyriokime, nerodykime ambicijų ir tausokime nervų ląsteles.

sisbeitauskas@santarve.lt