Mano pažįstama abiturientė jau antras mėnuo vaikšto išbalusi, pajuodusiais paakiais ir klaiktelėjusiomis akimis – lyg ruoštųsi šuoliui nuo bedugnės krašto.
Norėjosi pasakyti ir sakiau, kad jos laukia tik pirmieji egzaminai iš ilgos išbandymų virtinės, tačiau man buvo atsakyta, kad šie yra patys svarbiausi.
Kurgi nebus! Mokykloje jau nuo rugsėjo 1osios tribūnos viskas išsakyta ir nuolat primenama: nenumaldomai artėja išbandymų (o gal ir atpildo!) metas. Tie, kurie buvo caculiai, kurie mokėsi, klausė mokytojų ir tėvelių, eis tiesiai į… O tie, niekdariai, kurie viso šito nedarė, dvylika metų pro pirštus į žinių šaltinį žiūrėjo, suaugusiųjų priesakų, pamokymų ir bambėjimų nesiklausė, be jokios abejonės, nužengs į… Paskutiniojo teismo diena tie egzaminai, ne kitaip! Mokintinio dorybė triumfuos, nuodėmė degs liepsnose! Aleliuja!
Mano abiturientė laukė šios akimirkos, praradusi miego dovaną ir apetitą, drebėdama ir bijodama pakelti galvą virš sąsiuvinių bei knygų kaugės. Tėvai maža ką galėjo padėti – visuotinė neviltis apėmė ir juos, tėvas dūsavo, o motina gėrė raminamuosius.
Ir štai atėjo ta diena, kai visi abiturientai, susirinkę prie to žadėto slenksčio į naująjį pasaulį, ėmė laukti išbandymų ir pelnyto atlygio.
Koks buvo jų pasipiktinimas, sužinojus, jog Paskutiniojo teismo diena paversta į Turgaus dieną! Pasirodo, nereikia jokių dorybių, jokių formulių ir teorijų, jokių pavardžių, terminų ir datų. Riekia tik pinigų.
Kita vertus, ar tai ką nors nustebino?
Už pinigus galima nusipirkti daug ką: pradedant meilesne lopšeliodarželio auklėtojos šypsena, baigiant diplomu ar darbo vieta. Negi tai naujiena? Gal, sakysite, netikėta kaip Krekenavos vokeliai?
Mokykitės! Atsipeikėkite ir veikite, vaikeliukai, štai ir prasidėjo jūsų suaugusysis gyvenimas – net anksčiau, nei prognozavo pedagogiški pagraudenimai – šiapus mokyklos slenksčio. Bet reikėtų pripažinti, kad ir tie dvylika metų nebuvo iliuziniai, negalima sakyti, kad nė vienas jūsų nesuprato, ką švietimo sistemai reiškia PINIGAI.
Suaugusieji jau seniai suprato: kuo labiau nemokamas valstybės mums siūlomas dalykas, tuo plačiau teks išversti kišenes.
Žinoma, jei esi genijus, gali spjauti į naujųjų vadovėlių rebusus ir į kai kurių pedagogų iniciatyvą suderinti pamokinį neefektyvų ir popamokinį efektyvesnį (nes mokamą) darbą, tavo tėvai gali neparemti mokyklos dviem ar daugiau procentų, ir pagaliau – tu pats gali nuspręsti, pražūsi per tą brandų egzaminą ar išplauksi pakėlęs bures…
Ši ministeriškai abiturientiška istorija dar sykį įrodo, kad ką nors labai sureikšminę, mes nesugebame jo suvaldyti. Jei egzaminas – valstybinės reikšmės dalykas, tai ir elkis su juo atitinkamai.
Dabar skaitai, žmogus, ir netiki: informacija galėjo nutekėti ten, ten arba ten… Lyg kalbėtume ne apie ministerijos parengtas ir saugotas užduotis, o apie nugertą ir prastai užsuktą butelį.
Gal tada verta prisiminti Konklavos taisykles? Kol popiežius neišrenkamas, visi rinkėjai sėdi po raktu. Be jokio sąryšio su aplinkiniu pasauliu! Gal ir Švietimo ministerijai egzaminų užduočių rengėjus reikėtų laikyti uždarytus iki paskelbiama egzamino pradžia? O paskui – senoviškai, iš TV ekrano, pasveikinti visus ir parodyti užduotis.
Jei procesas nebevaldomas, gal verta mūsų ministerijai pagalvoti apie pinigus? Liautis maivytis ir suorganizuoti viešą egzaminų užduočių aukcioną, a? Tegul abiturientų pinigai stiprina ne šešėlinę ekonomiką, o šalies biudžetą!
A. M.
Pertvarkos ar tvarkos?
