Audronė MALŪKIENĖ
Jeigu mes suvoktume, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas pirmiausia yra susijęs su atsakomybe, gyventi būtų lengviau ir gal net būtume laimingesniais. Tokia mintis šovė į galvą, perskaičius apie Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimus.
Problema ta, jog niekaip neįsisąmoniname: mūsų pasirinkimas įsigyti augintinį pirmiausia yra susijęs su atsakomybe. Su įsipareigojimais, išlaidomis, rizikomis ir kitais „nepatogumais“, apie kuriuos nepagalvojame, prisižiūrėję gražių paveikslėlių, animacinių filmukų ar gyvūnų parduotuvėje susidūrę su tokiomis iškalbingomis mažų kačiukų, šuniukų akimis. „Noriu“ – štai koks pagrindinis motyvas pasirenkant. Gerai, jei tai suaugusio žmogaus pasirinkimas, o jei šito nori ir reikalauja mylimas vaikas? Jei jam tai – kaip saldainis ar naujas žaislas, o tėvai nemoka pasakyti „ne“?
Paskui paaiškėja, kad kačiukai tampa atšiauriais katinais, šunyčiai pridaro visokių eibių, iš kurių pati didžiausia ta, jog jie išauga gerokai didesni nei žadėjo pardavėjas… Laikui bėgant suvokiama, kad kažkas iš šeimynykščių alergiškas augintinio seilėms, kad nė vienas nepasiryžęs aukotis – darganotą sekmadienį keltis net neišaušus ir žygiuoti į lauką…
Ką daryti su tokiu „pasirinkimu“? Jo negalima padėti į lentyną ar išnešti į rūsį, ne visada pavyksta padovanoti kitam, kuris tokio įpareigojančio „dalyko“ neturi, bet norėtų turėti. Neišeina pristatyti labdarai ir lengviau atsikvėpti.
Apie kai kuriuos šios „problemos“ sprendimų variantus net nenorėčiau kalbėti. Jei šeimininkas nesuvokia, kad tapo atsakingu, nes tik jo pasirinkimas lėmė, kad šuo ar katė pateko į blogas rankas, jam tai turi priminti įstatymas. Kol kas akivaizdu, kad atsakingųjų gerokai mažiau nei atsainiųjų – vos vienas kitas žmogus ieško dingusio augintinio, o beglobių keturkojų, pasirodo, tonos… (tokį vertinimo matą, patikėkite, diktuoja ne žurnalistinis cinizmas, o gyvūnus „utilizuojančių“ įmonių ataskaitos).
Vienkartinis mokestis už augintinių ženklinimą – labai maža dalelė tų išlaidų ir sąnaudų, kurioms ryžtasi naminio gyvūnėlio augintojas. Apie tai reikėtų daug kalbėti ir aiškinti žmonėms, kurie šiandien stovi prie aptvaro ar jauniklių narvelio ir svarsto: imti ar neimti. Reikėtų mąstyti kitaip: įsipareigoti ar neįsipareigoti. Pasiduoti jausmingai akimirkai ir prisiimti atsakomybę už niekuo nekaltą gyvūną ar dar sykį viską įvertinti ir suskaičiuoti.
Žinia, ant tos pačios svarstyklių lėkštės negalima pasverti to, ką duoda mūsų globotinių meilė, prisirišimas, ištikimybė, ir to, ką teks atiduoti mums patiems. Labai sunkiai suvokiami dalykai. Ypač tada, kai neįsisąmoninai, jog pasirinkdamas, šią savo gyvenimo akimirką pakeisdamas į kitokią, tampi atsakingu.
Gal tokiu atveju geriau dar palaukti ar net nueiti į parduotuvę ir įsigyti „augintinį“ – iš pliušo, medžio, molio, plastiko… Kurį išmetus mūsų negrauš sąžinė ir negrės bausmė. Tai būtų pats atsakingiausias pasirinkimas. Bent jau kol kas. Kol susivoksime, ko iš tiesų norime.
