Redaktoriaus skiltis: Sąsajos

Audronė MALŪKIENĖ

Perskaičius, kad mažmeninės prekybos apimtys Lietuvoje augo, pirma mintis, kuri šauna į galvą, – tai pranešėjų padaryta klaida. Kaip gali didėti tos pardavimų apimtys, jei mes, čia gyvenantys žmonės, pirkimo apimtis kiek galėdami mažiname?
Taupome, galvojame, ko mums iš tikrųjų reikia, ko galime atsisakyti. Bandome pamiršti, kad „šopingas“ – tai ir relaksacijos elementas, kai kas sako, kad ir „eating’as“ nebesuteikia pasitenkinimo, nes labai jau brangu tapo valgyti. O kiek mūsų tėvynainių, kraštiečių, giminių ir pažįstamų šiuo metu vaikšto po kitų šalių prekybos centrus… Baisu pagalvoti.
Kai garsiai išreiškiau savo nustebimą dėl didėjančios pardavimų apyvartos, protingi žmonės iškart paaiškino – kalba eina ne apie parduotus vienetus, o apie tų vienetų kainas. Hm… Tada viskas aišku, viskas sugula į lentynas – jei prekių kainas litais padaugintume iš trijų (kai kurių prekių ir paslaugų kainos dabar atitinka senąsias – beveik vienas prie vieno), akivaizdu, jog ta apyvarta šoktelėjo net per mažai. Štai kur slepiasi mūsų biednystė ir emigracijos bėdos.
Mažeikiuose prekybos centrai toliau lenktyniauja su degalinėmis (turiu galvoje kiekybinį lenktyniavimą), čia įsikūrusius prekybininkus gelbsti nebent kaimynai latviai. Taip šiaurinėje Lietuvos dalyje plėtojama prekyba nors iš dalies kompensuoja kitų lietuvaičių į Lenkiją išvežamus eurus.
Ir dar vienas klausimas, kuris kyla rimtų ekonomikos mokslų neragavusiam žmogui, – kur mes išvis randame pinigų ką nors pirkti?
Juk jau ir valstybė atkreipė dėmesį, kad tautiečiai gyvena susiveržę diržus – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo surengta konferencija „Pajamų nelygybė Baltijos šalyse: ką žino tyrėjai ir ką mano gyventojai“. Jos metu paaiškėjo, kad „gyventojų pajamos auga lėčiau nei kapitalo grąža“.
Vilniaus universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuris parodė, kad Baltijos šalyse darbo apmokėjimui tenka maža bendrojo vidaus produkto dalis, o Lietuvoje – apie 10 procentinių punktų mažiau nei vidutiniškai ES.
Be to, visose Baltijos šalyse egzistuoja didžiulė pajamų nelygybė. 20 proc. didžiausias algas uždirbančiųjų gauna apie 50 proc. visų Baltijos šalyse išmokamų algų ir ši dalis didėja. O 20 proc. mažiausiai uždirbantiesiems tenka tik apie 4–5 proc. viso algų fondo.
Algų skirtumai tarp lyčių yra didžiausi Estijoje, tarp miesto ir kaimo – Lietuvoje.
Tyrėjai teigia: netikėta, bet tyrimų duomenys namų ūkių lygmenyje rodo, jog pajamų nelygybė iki socialinių išmokų Lietuvoje ir Latvijoje panaši kaip Švedijoje ir Danijoje. Tačiau skirtingai nei Šiaurės valstybėse, pas mus perskirstomasis vaidmuo labai menkas. Ir mokesčių sistema šios nelygybės beveik nemažina.
Tad apie 90 proc. apklaustų lietuvių ir apie 80 proc. estų visiškai sutinka arba sutinka, kad valstybė turi sumažinti pajamų nelygybę (pasak mokslininkų, tai vienas aukščiausių rodiklių tarptautiniuose tyrimuose). Ir dar. Beveik pusė lietuvių bei latvių ir trečdalis estų teigia, kad pastaraisiais metais, po ekonominės krizės, jų asmeninės pajamos nepadidėjo. Tik ketvirtadaliui lietuvių ir latvių jos šiek tiek padidėjo (tarp estų tokių laimingųjų – 40 proc.).
Štai čia ir slypi tas mūsų nematomas, bet gerai jaučiamas ekonominis „pakastasis šuo“.
Tad nors nuolat girdime apie valdžios kuriamas naujoves, kurios turėtų pagerinti mūsų visų gyvenimą, dar labai norėtųsi, kad jis iš tiesų pagerėtų.
Kad mes visi būtume labiau susiję su mūsų BVP.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*