Šisbeitauskas
Kone visą šią savaitę mūsų šalis skamba nuo istorijos apie nušautą pasieniečių šunį Ramzį. Ir šitą „žygdarbį“ atliko ne kas kitas, o medžioklėje dalyvavęs Seimo nario Kęsto Komskio brolis Arvydas. Šis pilietis į teisėsaugos akiratį patenka jau ne pirmą kartą: prieš dešimtmetį nuskambėjo skandalas – jis įsivėlė į istoriją, kai žuvo septyniolikmetis. Mano galva, kažin ar po tokio įvykio tam piliečiui buvo galima į rankas duoti šautuvą ir leisti jam medžioti.
Tiesa, dabar krito pasieniečių mylimas, ne kartą jiems padėjęs ir jų pasitikėjimą užsitarnavęs šuo. Jiems šis keturkojis buvo darbo draugas, padėjėjas, o štai A. Komskis aiškina, kad jį nušovė gindamasis. Jam antrina ir brolis seimūnas, kaip sakant, abu labu tokiu. Kuo baigsis ši istorija – neaišku, bet visi supranta, kad teisybė nelabai ką padės. Ir šioje istorijoje, ko gero, nugalės pažintys, galia, o gal net ir pinigai…
Ar spėjote pastebėti, kad mes jau turime spalį – antrąjį rudens mėnesį. Iki Kalėdų neliko net šimto dienų – kažkiek per aštuoniasdešimt. Įdomu tai, kad šis spalio mėnuo yra ypatingas – jis turi penkis pirmadienius, penkis šeštadienius ir sekmadienius. Kažkur skaičiau, kad toks „turtingas“ spalio mėnuo buvo tik 1191 metais, o ateityje bebus 2837-aisiais – kažin, kuri mūsų karta tokių sulauks? Kažkas suskaičiavo, kad toks reiškinys būna tik kartą per 823 metus. Tenka tikėti, nes patikrinti patiems būtų labai sunku.
O mes gyvename šia diena – ji ir rytojus, ir šis spalis – daug arčiau nei tie sunkiai įsivaizduojami laikai po aštuonių šimtmečių…
Prieš akis – rinkimai į šalies parlamentą – Seimą. Liko tik viena didelė savaitė. Kandidatai neriasi iš kailio, kaip save pateikti, kaip pasižymėti, kaip elgtis ir kur pasirodyti bei ką pasakyti, kad rinkėjai juos pamatytų ir patikėtų.
Šiuo atžvilgiu pavydžiu kai kurių kaimų gyventojams, kurie trauko pečiais ir nežino, už ką balsuoti, nes savo kandidatų nėra matę. Jų veidai šmėžuoja pakelėse, skelbimų lentose, parduotuvių vitrinose. O gal taip ir geriau? Žmonės sako, kad, negirdėdami kandidatų pažadų, juos rinks pagal išvaizdą – kas nuotraukose atrodo geriau, tiems ir bus atiduoti balsai.
Mieste kas kita. Be vaizdinės, kartais stebinančios reklamos, matome kandidatus „facebook‘e“, laikraščiuose, jų lankstinukus randame pašto dėžutėse. Praėjusį savaitgalį Mažeikiuose vyko kandidatų į Seimą debatai. Tiesa, tokie karšti kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai kandidatai į prezidentus įžeidinėjo vienas kitą, ar Gruzijoje, kai jie kibo vienas kitam į atlapus, mūsiškiai debatai nebuvo, bet šiokia tokia diskusija išėjo. Nors kas ten buvo, kalbėjo, jog iš šių debatų tikėjosi daugiau.
Įdomiausia, kad du iš kandidatų į debatus visai neatėjo. Peršasi išvada, kad jie paprasčiausiai bijo tokio renginio ar tiesiog neturi ką pasakyti. Mąstau: kokie jie gali būti mūsų atstovai Seime – juk ten taip pat reikia nebijoti viešumos, būti drąsiems, ryžtingiems, kartais, siekiant savo tikslo, – ir šiek tiek įžūliems. Juk taip yra – kas garsiau šaukia, didesnė tikimybė, kad bus išgirstas.
Praėjusį kartą kalbėjau, kad Mažeikių miestas nepritaikytas dviratininkams ir neįgaliesiems, tad sulaukiau kai kurių komentarų apie tą situaciją: vienas skaitytojas dėl prastų šaligatvių nuolydžių sankirtose su įvažiavimais į kiemus teigė skambinęs kažkokiam specialistui į Savivaldybę ir išgirdęs atsakymą, esą – „vsio zakono“ (viskas teisėta), toks projektas“. Bet jeigu situacija bloga, tad išeitų, kad projektas prastas ir kažkas iš tų pačių valdininkų turėtų žiūrėti, kad tokių klaidų projekte nebūtų arba vėliau pasistengti, kad jos būtų ištaisytos.
O jų yra ir daugiau. Dažnai tenka važinėti pro Bažnyčios ir Sodų gatvių sankryžą. Sodų gatvės pradžia ten išklota akmeninėmis plytelėmis. IR KĄ JŪS MANOTE? Nežinau, kiek laiko praėjo – bet tikrai nedaug, kai ta sankryža po renovacijos buvo atidaryta, o tos trinkelės jau išsiklaipiusios, išsivarčiusios, tad greitai tas grindinys visai iširs. Toje pačioje Sodų gatvėje, tik jau sankryžoje su Naftininkų gatve, palijus atsiranda didžiausia bala, nes vanduo neturi kur nubėgti. Apie tą vietą jau ne kartą buvo rašyta – ir net tada, kai tas projektas dar nebuvo atiduotas vertinti komisijai. Bet eilinį kartą mūsų valdininkai nejudina ausų, nemato, o komisijas vedžioja tada, kai yra sausa, – esą viskas čia tvarkoje, viskas gražu ir atlikta kokybiškai, kaip sakant, „čiki“.
Nugirdau, kad nesąmoningas didžiųjų prekybos centrų susitarimas neparduoti alkoholio neparodantiems asmens dokumento pirkėjams bus ar net jau yra atšauktas. Didesnio absurdo už tokius reikalavimus lietuviai nebuvo nei matę, nei girdėję – žilagalviui senukui be dokumento neparduoti alaus. Šiaip būtų įdomu sužinoti, kuriam „gudragalviui“ tokia absurdiška mintis kilo? Vienas mano pažįstamas tokį nesąmoningą parėdymą tyliai boikotavo ir tuose prekybos centruose alkoholio nepirko.
Taigi, sveikas protas nugalėjo ir pagyvenusiems žmonėms pasų į parduotuves nešiotis nebereiks.
Šiandien kalendorius skelbia net tris neeilines dienas: turime Tarptautinę pagyvenusių žmonių ir Pasaulines vegetarų bei muzikos dienas. Daugeliui žmonių tai savotiškos šventės.
Rytoj – Angelų sargų arba policijos diena, tad sveikinti reikia mūsų pareigūnus.
Švenčių pakanka, tik spėkime švęsti, nepamiršdami, kad visos jos kažkada baigiasi…
sisbeitauskas@santarve.lt
