Audronė MALŪKIENĖ
Santechnikas Vacius, praeidamas pro laiptinės etatinį bedarbį Valerijoną Šlepką, paslydo ant laiptų, užkliudė jį ir kažkaip negarbiai įsikibo į kažkada prezidento paaukotos striukės skverną. Visa tai (striukės aukojimas, o ne dviejų laiptinės vyrų susidūrimas) įvyko prieš anos, o gal dar ankstesnės kadencijos rinkimus, tad Šlepka šį pirmadienį nutarė nebetausoti prezidentinės relikvijos. Ir vis tiek susinervino:
– Jeigu esu bedarbis, dar nereiškia, kad visi į mane gali rankas ir kojas valytis!
Laiptinės santechnikas kažkaip keistai pažiūrėjo ir nieko neatsakęs ėmė rakinti buto duris.
Tik gerokai vėliau naršydamas striukės kišenes (gal kartais pamušalo klostėse ras kokį užsimetusį eurą), Valerijonas rado sulankstytą popierėlį su užrašu: „Šiandien šeštą susitinkame rūsyje. Sandėliukas Nr. 28. Tau naudinga ateiti. Draugas.“
Prieš septynias, pradėję antrą butelį ir suvalgę beveik visą Vaciaus parūpintą užkandą, du konspiratoriai perėjo prie reikalo.
Vacius nedaugžodžiavo:
– Artėja laiptinės prezidento rinkimai. Noriu dalyvauti. Reikia tavo pagalbos.
Šlepka pasimuistė: to ir reikėjo tikėtis – kas šiais laikais butelius šiaip sau aukos. Ir dėl savisaugos paklausė:
– O ką aš? Aš – bedarbis, mano reikalas – niekur nesikišti ir niekam neužkliūti…
– Valerijonai, aš žinau, kur slepi savo nedeklaruotas konteinerines pajamas, – Vacius ėmėsi šantažo. – Nepadėsi – užtvindysiu rūsį ir tavo pinigėliai išplauks. Arba pranešiu užimtumo specialistams.
Po neilgų derybų Valerijonas sutiko vadovauti Vaciaus rinkiminiam štabui ir prisidėti finansiškai. O kol kas būtina buvo surasti ir aptarti kampanijos vinį – kuo patraukti rinkėjus.
Kad reikia kažkokios blogybės, kuri turėtų virsti gėrybe, abu puikiai išmanė – patys ne kartą buvo užkibę ant rinkimų kabliuko.
– Gal apie sumažėjusias mokytojų algas šnekam? – neryžtingai prabilo Vacius.
– Na, ir kam tai rūpi? – oponavo Valerijonas. – Mūsų laiptinėje dvi pedagogės, iš kurių viena senjorita, tad jai dabar rūpi tik nauda visuomenei. Be to, yra mokyklų, kur mokytojams šimtais eurų per mėnesį pridėjo, tad kas patikės?
– Gal apie tai, kad leisiu prekiauti alkoholiu visą parą?
– Ai, seniena čia, ne aktualija. Visi jau priprato prie naujo prekybos laiko, su savo naujove tik žmones išderinsi.
– Gal deklaruojam ką nors apie lygias teises ir galimybes? – politinį pasirengimą demonstravo Vacius.
Ir šią idėją Valerijonas atmetė – laiptinės feministės jau iškovojo tiek teisių, kad jų niekuo nesuviliosi, o vyrams senosios galimybės neįdomu – vėl, žiūrėk, reikės damoms laiptinės duris prilaikyti ir pirma savęs praleisti…
– O tada gal sakau, kad vaistus vėl be receptų galėsime įsigyti? – nepasidavė Vacius.
– Tu ką, užmiršai, kad mūsų pana Gertrūda jau gerą pusmetį nelegaliais receptais prekiauja? – sutrypė idėją oponentas. – Supykusi, kad kėsiniesi į jos priedą prie pensijos, prieš tave pusę laiptinės garantuotai nuteiks. Net nepradėk apie tai galvoti.
Pradėjo trečią butelį. Aptarė beveik visas vietines ir platesnes aktualijas. Sutarė tik vienu klausimu – tai turi būti daugumai aktuali ir nervus gadinanti blogybė.
Trečias butelis nemelavo. Šlepka šleptelėjo sau per pliką viršugalvį ir ištarė:
– Žinau, kas tai yra… LIFTAS.
Vacius iš pradžių neįsikirto: liftas juk ne blogybė, o gėrybė.
– Paversime blogybe, – nenusileido Valerijonas. – O gal tu jau visiškas atgrubnagis pasidarei? Nemoki lifto pareguliuoti, kad neveiktų? O gal manai, kad liftas – sudėtingiau nei tavo kranai ir klozetai?
Vacius taip nemanė, tik jau sunkokai sklaidė galvoje mintis. Užtat etatinis bedarbis, atrodo, net išsiblaivė – taip jam patiko jo paties idėja:
– Įsivaizduok, liftas genda. Nuolat. Liftu naudojasi beveik visa laiptinė, net į antrą aukštą, mačiau, važiuoja, taigi, blogybę mato ir jaučia visi. Mes imame aiškinti, kad tai neatsakingo vadovavimo laiptinei rezultatas, ir pažadame, kad, mus išrinkus, liftas veiks kaip šveicariškas laikrodis. Jokių investicijų rinkimų kampanijai nereikia – tik prilaikyti liftą ir žadėti geresnį gyvenimą. Supratai?
…Po ketvirto butelio, skirto idėjai aplaistyti, rinkimų štabas skirstėsi sunkiai. Žodį LIFTAS Vacius užsirašė ant bulvių dėžės. Jei šiandien ir užmirštų rinkimų idėją, ryt vis tiek leisis žmonai bulvių parnešti.
