Vietoj gamybinio pasitarimo – šventinis pasisėdėjimas?

Šisbeitauskas

Šią savaitę Lietuvoje nuskambėjo du garsūs įvykiai: vadinamoji „auksinių šaukštų“ istorija ir mokslo metų pradžia. Pirmoji, aišku, sulaukė daug didesnio triukšmo, nes kur girdėta ar matyta, kad už peilį mėsai kapoti sumokėta 250, pjaustymo lentą – 180, kiaurasamtį – 70, šakutę – 184 eurai?! Lietuvos kariuomenei pripirkta tokių virtuvės reikmenų, valgio įrankių už tokias sumas, lyg valgyti kariuomenėje rinktųsi auksaburniai. Ir svarbiausia – tokias aferas daro Lietuvos kariuomenės vadai, pareigūnai, kaip sakoma, šalies elitas, kuris turėtų rodyti dorovingumo, sąžiningumo pavyzdžius, o šiuo atveju tenkinamos sukčių užmačios. Tai negi tas mūsų elitas yra be smegenų ar tiesiog pasinaudoja proga lengvai užsidirbti?
Tikrai netikiu, kad nuo tų nepadorių, nesąžiningų sandorių jiems nenubirsta nė vienas euriukas. Gal net didelis euras? Išreikalauti iš to nesąžiningo „elito“ visus nuostolius ir visus varyti „jiedritvailiok“ kiek tolyn – tegu eina šunims šėko pjauti. O tą gražiai čiulbantį „peteliškinį“ ministrą priversti eiti šluoti gatvių ar dykai valyti praeivių batų.
Jam į kompaniją Prezidentės vietoje pasiųsčiau ir žemdirbių ministrę, kuri jau ne pirmą kartą įsivelia į kažkokias įtartinas istorijas, bet visi įtarimai nuo jos – kaip vanduo nuo žąsies. Ir tas įtartinas vyriausiasis šalies veterinorius vis išsisuka nuo kaltinimų. Kažkokie šventieji.
Apie pirmąjį įvykį užteks. Dabar apie malonesnius dalykus, liečiančius ir mus, paprastus mirtinguosius. Tradiciškai prieš Rugsėjo 1-ąją iš parduotuvių šluojamos gėlės, mokyklinės prekės ir alkoholis. Dėl dviejų pirmųjų – viskas aišku, o su tuo alkoholiu cirkai dedasi: kad ir kiek jį draustų, tą dieną jaunimas būna viskuo apsirūpinęs. Iš anksto, aišku. O nuo šio rugsėjo net ir vyresniems žmonėms didžiuosiuose prekybos centruose bus keblu jo nusipirkti, jei neturės asmens amžių liudijančio dokumento.
Apie Rugsėjo 1-ąją dar ne viskas. Jos išvakarėse teko išgirsti minčių, ar mokytojams nešamos gėlės nėra pakiša. Didesnio absurdo nebuvau girdėjęs – ir kaip žmonėms tokios mintys šauna į galvą? Juk mokytojams nenešame brangaus butelio, saldainių ar kavos? O gėlės – jos Rugsėjo 1-ąją yra graži tradicija ir tikrai nemanau, kad mokytojai spėja įsidėmėti, kuris iš vaikų kokias gėles atneša, o kuris išvis atėjo be gėlių. O jei ir įsidėmėtų, yra pakankamai protingi, kad dėl tokio nieko vaikelio specialiai „nenumokytų“… Kokį kitą šios pakišos tikslą gali įžvelgti tas įtarimų kupinas ir informacinėje jūroje paskendęs žmogelis?
Dar vienas pastebėjimas mokslo metų tema. Tradiciškai prieš Rugsėjo 1-ąją rengiamas mokyklų vadovų gamybinis pasitarimas. Atkreikit dėmesį – gamybinis. IR KĄ JŪS MANOT? Šis pasitarimas truko net penkias valandas – nuo dešimtos ryto iki trijų dienos! Tas gamybinis susirinkimas man pasirodė panašus į sovietmečiu buvusią vadinamąją „pokazuchą“: jo metu vyko koncertas, kuriame vienas iš atlikėjų pasireklamavo kalbėdamas, kad jį ir jo jauną kolegą mokyklos gali kviesti į svečius – ne už „ačiū“, aišku. Net savivaldybės vadovas susirinkusiems palinkėjo geros šventės, lyg čia jie būtų susirinkę švęsti, o ne aptarti savo problemų.
Paskui prasidėjo mokyklų vadovų pasisakymai apie savo ugdymo įstaigas, dar vėliau – bulvinių blynų valgymas… Nežinau, gal tos kalbos kam nors buvo reikalingos, nes buvo dalijamasi gerąja patirtimi, bet kai kurie gamybiniame susirinkime dalyvavusieji ugdymo įstaigų vadovai išėjo jam nepasibaigus, nes turėjo svarbesnių reikalų. Savaime suprantama – kam kokiam pradinės ar kitokios mokyklos vadovui klausytis, kaip ir ką veikia gimnazijos. Kai kas teigė, kad norėta išgirsti apie naujoves, išsakyti savo problemas ar užduoti klausimus, bet ta gamybinio susirinkimo dalis kažkodėl atsidūrė pačiame pasitarimo darbotvarkės gale. Todėl ir noriu paklausti: negi svarbiau – koncertas, reklaminės kalbos ir vaišės, o tik paskui – darbiniai reikalai? O jei darbiniai reikalai – ne tokie svarbūs, tai kam rengti šventes, kurios tęsiasi tiek pat, kiek šermenys su kalnais?..
Teisi yra mano kolegė, ne kartą sakiusi, kad švietimo sistema vis dar nesuvokia, koks brangus yra mūsų visų laikas. Ir elgiasi su juo negailestingai.
Prasidėjo ruduo, medžiai pradės mesti lapus, o tas vargšas vienintelis neprigijęs ąžuolas V. Burbos gatvėje taip ir išstovėjo visą vasarą. O kiek buvo žadėta, kad ąžuolai bus persodinami tol, kol visi prigis. Kiek žinau, tie glaustašakiai nemažai kainuoja, tad gal pinigėliai ir liko kažkieno kišenėje ar sąskaitoje? Ką čia dabar supaisysi?
Pagaliau teisę nupjauti baigiančius nudžiūti medžius išsikovojo ir kelių J. Basanavičiaus gatvėje esančių namų gyventojai – atėjusios dvi ponios leido keletą medžių nusipjauti patiems. Kaip išmaldą davė. Žmonės norėjo ir daugiau tų paliegusių, nulaužtomis ar išsiklaipiusiomis šakomis medžių nurėžti, bet ponios neleido: matyt, joms ir taip pasirodė, kad davė per daug. Taigi, atnaujinta gatvė gal ir bus graži, bet tie seni medžiai tikrai jos nepuoš.
Beje, toje pat gatvėje akyse džiūsta ir viena didelė eglė – po kelerių metų vargu, ar ji žaliuos, nes jau dabar šakos retėja ir baigia nudžiūti spygliai. Tad kol dar nevėlu, ta egle reikėtų pasirūpinti.
Prasidėjo naujieji mokslo metai, tad miesto centriniame stadione padaugės ir vaikų bei jaunimo futbolo varžybų. Sportininkai, aišku, norėtų, kad jų palaikyti ateitų žiūrovai: dabar tribūnose sėdi vienas kitas futbolo aistruolis. Kiek teko matyti „veidaknygėje“, jaunimas teigia, kad apie varžybas paprasčiausiai trūksta informacijos. O kas turėtų ja pasirūpinti, nežinia. Paprastai sakoma, kas suinteresuotas, tas ir stengiasi. Gal jauni žmonės šio principo nežino?
Taigi, sulaukėme rugsėjo, atėjo ruduo ir gyvenimas tęsiasi – gražus ir saulėtas. Tokio jums ir linkiu.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto