Žemaičiams – tikra žemaitiška šventė

Šisbeitauskas

Pagrindinės mūsų šalies šventės, kai būtina iškelti valstybės vėliavą, šiemet lyg ir baigėsi. Tiesa, į darbą nereikės eiti rugpjūčio 15-ąją, trečiadienį, o nuo tada papildomų laisvadienių bus tik per Kalėdas. Nedaug jų liko, ar ne?
Praėjusį penktadienį minėjome Lietuvos valstybės dieną, apie karaliaus Mindaugo karūnavimą nenoriu kalbėti. Pasirodo, tai buvo labai įtartina asmenybė, itin daug skriaudos pridariusi mums, žemaičiams. Man ši data atrodo išties prieštaringa: jeigu jau tas Mindaugas prisidaręs tiek nuodėmių ir valstybę kūrė ant žmonių, net artimų, lavonų, tad kam jį išvis minėti ir garbinti? Istorikams čia iš tiesų reikia pasukti galvas ir, galų gale, sudėlioti, kaip sakoma, visus taškus ant i. Tauta turi žinoti visą tiesą, jokių paslapčių ar nutylėjimų, mano galva, čia neturėtų būti.
O jei jau turime valstybės šventę ir privalome iškelti Trispalves, tad tai ir turėtume padaryti. Deja, taip nėra. Tuo teko įsitikinti liepos 6-osios rytą, apie dešimtą valandą, pasivažinėjus po Mažeikių senamiestį. Prie įstaigų pastatų vėliavos plevėsavo, bet kai kurie individualių gyvenamųjų namų šeimininkai tikrai nusipelno jei ne administracinės nuobaudos, tai bent pabarimo, nes vėliavų prie jų namų nebuvo.
Pavyzdžiui, Mindaugo gatvės atkarpoje nuo Birutės iki V. Kudirkos gatvės iš ten esančių devynių namų, vėliavas mačiau tik prie keturių. Dar pastebėjau, kad prie mažų medinių, ne kokios išvaizdos namų Trispalvės, kad ir kokios išvaizdos jos būtų, kabėjo, o prie vadinamųjų rūmų ar dvarų pastatų vėliavą mačiau tik kur ne kur. Net joms skirtų laikiklių nemačiau ir galvojau: jei jau žmonės sugebėjo pasistatyti tokius dvarus, tad kaip galima nepasirūpinti viskuo, kas reikalinga vėliavai iškelti? Jie juk galėtų ne tik patys iškelti vėliavas, bet jų padovanoti ir sunkiau gyvenantiems kaimynams, neįstengiantiems nusipirkti naujos Trispalvės.
Beje, naują lietuvišką Trispalvę dabar galima parsisiųsti ir internetu – ji nekainuoja nė trijų eurų. Tiesa, kokybė nebus tokia, kaip pirktos mūsų prekybos centruose ir kainuojančios keliasdešimt kartų brangiau, bet spalvos – tikrai tos pačios.
Jau ne pirmus metus kalbama, kad reikiamą dieną prie namo vėliavos neiškėlę šeimininkai bus baudžiami, bet tai ir liko kalbomis – matyt, institucijos, kurios turi teisę tai padaryti, dėl suprantamų ar nesuprantamų priežasčių nenori pyktis su didžiausius namus pasistačiusiais ponais. Žinoma, kam tai malonu?
Kai kuriose šalyse vėliavos iškeliamos net per asmenines šventes, taip išreiškiant pagarbą savo valstybei, o pas mus to nėra. Nors ir minime savo valstybės atkūrimo šimtmetį, pagarbos jai dar turime mokytis.
Beje, pati liepos 6-oji bent jau pas mus, Mažeikiuose, būna tokia pat, kaip ir įprastas šeštadienis ar sekmadienis, tik vakare tautiečiai išeina giedoti Lietuvos himno. Šiemet dar pasitaikė ilgasis savaitgalis, todėl daug kas tuo pasinaudojo ir išvažiavo poilsiauti prie jūros ar kitur, tad tos valstybinės šventės lyg ir nesijautė. Taigi, tiek ir tos šventės… Ką reikėtų padaryti, kad ji iš tiesų būtų kiekvienam svarbi diena, spręsti jau ne mums, paprastiems mažeikiškiams.
O ir tas šventinis pavakarys Mažeikiuose tampa nuobodus – vis tie patys kolektyvai, tos pačios dainos, tos pačios kalbos, ta pati vieta… Tiesa, džiugina tai, kad šiemet mažeikiškiai „Tautišką giesmę“ turėjo progą užtraukti prie Rimolių, rodos, praėjusiais metais ji skambėjo ant vaizdingojo Griežės piliakalnio.
Tiesa, labai daug mūsų rajono saviveiklininkų tą dieną pasitiko sostinėje, Dainų šventės renginiuose. Ši dainų ir šokių fiesta šiemet skambėjo dėl maitinimo problemų – pasitaikydavo jų ir anksčiau, bet niekada nekildavo tokio didelio šaršalo. Kiek teko girdėti, mažeikiškiams dėl to jokių problemų nekilo. Gal jie nėra tokie išlepę ar jų skrandžiai tokie užgrūdinti, kad galėtų suvirškinti ir vinis? Mąstau: negi kas nors tikėjosi naminio maisto? Labiau nei keista, kad Šimtmečio dainų šventę užgožia pilvo reikalai.
Praėjusį kartą pasakojau apie vandenį vėjais paleidžiantį fontaną Naftininkų gatvės gale, dabar tą patį galiu pasakyti ir apie fontaną Melioratorių parkelyje. Jis ten tikrai reikalingas: gražiai atrodo ir suteikia daug džiaugsmo vaikams – šiems turkštis po vandens čiurkšle karštą dieną – vienas malonumas. Nors mamos ir pyksta, bet kaip atimsi iš savo atžalų tą džiaugsmą? Viskas būtų gerai, jei labai daug fontano iščiurškiamo vandens per šaligatvį nenubėgtų į parkelio žolyną. Gal vandens surinktuvai užsikišę ir dirba ne visu pajėgumu, tad vanduo negailestingai iššvaistomas? O gal jo ir nesistengiama taupyti? Kai pagalvoji, jog kažkur žmonės už geriamą vandenį atiduoda paskutinius pinigus, darosi kažkaip nejauku. Gal tas per didelis jautrumas – mano bėda? Kas ten žino?
Šiandien tikri žemaičiai švenčia Durbės mūšio sukaktį, ta proga paskelbta Žemaičių vienybės diena. Miesto gatves vėl drebins motociklų burzgesys, o paskui šventinis šurmulys persikels į Šerkšnėnus – ten numatytas didžiulis žemaičių susibūrimas: skambės dainos ir muzika, gal atsiras ir šokančiųjų… Žodžiu, yra puiki proga pajudėti, pailsėti sunkiai išsijudinantiems ir savo jausmų nemėgstantiems demonstruoti žemaičiams – bet jei švęsti, tai jau švęsti: ne taip dažnai tokios šventės, kai žemaičiai gali parodyti savo vienybę ir susitelkimą, vyksta.
Nepatingėkite ir prisijunkite prie šio judėjimo, padėkite kitiems pamatyti, kad žemaičiai tikrai yra galingi vienybėje. Ir, kaip teigia šios šventės šūkis: „Miliekėt, keravuokėt Tievīnė Žemaitėjė – žemaitiu tautā ana ī nedaluoma ėr vėina.“
Reikia tik palinkėti žemaičiams gero oro, nors tai jiems, kažin ar labai svarbu – kas tas lietus prieš žemaičių stiprybę?