Klystate, jeigu manote, kad užtenka tik panorėti ir gali tapti geru sportininku. Norint pasiekti aukštų rezultatų, pripažinimo ir taip užsitikrinti savąją ateitį, tenka pralieti ne vieną prakaito lašą.
Treniruotės, varginančios kelionės, traumos, pamiršti mokslai, dėl sporto keičiama gyvenamoji vieta – visa tai yra septyniolikamečio futbolininko Pauliaus Vaikaso kasdienybė. 
NUOLAT KELYJE
Pirmadienį Paulius išvažiavo gyventi, mokytis, žaisti futbolą į Kauną. Gaila… Šiaip vaikinas nuolat kelyje. Štai prieš porą savaičių Paulius grįžo iš Maskvos, kur kartu su Lietuvos jaunių rinktine rungtyniavo su bendraamžiais iš Ukrainos, Baltarusijos ir Kinijos.
Jei jau prakalbau apie užsienį, tai P. Vaikasui teko kovoti ir su Slovakijos, Maltos, Gruzijos futbolininkais. Negalėjau nepaklausti apie gruzinus vaikinus (ak, kaip jie man patinka!).
„Labai jau gauruoti, visur vien juodi plaukai“, – juokavo Paulius (dužo mano viltys).
Mažeikiškis (vis tiek taip aš jį vadinsiu) taip pat yra žaidęs su tokiomis stipriomis komandomis, kaip Maskvos „Lokomotiv“, Donecko „Šachtar“ ir Kijevo „Dinamo“.
GERIAUSIAS JAUSMAS – PERGALĖ
Ruošiantis varžyboms, daug laiko reikia skirti treniruotėms, per kurias vieną dieną stiprinama fizinė jėga, kitą – technika. Žinoma, neišvengiama ir traumų. Neseniai dėl kojos raiščių patempimo trim savaitėms teko pamiršti futbolą. Tačiau apie varžovų patirtas (ne be jo pagalbos) traumas P.Vaikasas prakalbo linksmiau.
„Esu vidurio gynėjas, todėl reikia žaisti grubiau. Vienam ranką sulaužiau, nepamirštu ir koją pakišti. Tai vadinama sportiniu pykčiu“, – sakė Paulius ir patikino, kad gyvenime nėra grubus. Jis juokavo, jog varžybose trūksta tik vieno – palaikančių šokėjų su aukštais batais (įsivaizduoju, kaip pašoktų su tokia avalyne).
Paulius teigia, kad sporte geriausias jausmas yra laimėjimas: „Kai nugalime stiprius varžovus, pergalės jausmas stiprus. Tačiau kai pralošiame, nenusimename, kartojame: „Vyrai, bus dar tų varžybų“.
Pradėjęs žaisti futbolą nuo aštuonerių metų, Paulius turi kuo didžiuotis (apie lakią vaizduotę nutylėsiu). 2003–2004 m. vykusiame Lietuvos futbolo A lygos čempionate, savo amžiaus grupėje buvo pripažintas geriausiu gynėju, praėjusiais metais išrinktas į Sporto mokyklos ir Mažeikių rajono geriausių sportininkų dešimtukus.
DRAUGUS MOKO OPTIMIZMO
Ne paslaptis, kad dėl futbolo labiausiai nukenčia mokslai.
„Kai kurios mokytojos supranta ir palaiko, asmeniškai susitariu dėl atsiskaitymų. Tačiau būna ir tokių, kurioms visiškai nesvarbu. Vienas pasakymas: sėsk ir rašyk. Na, ir kas belieka? Rašau… Svarbu, kad perkeltų į kitą klasę“, – linksmai pasakojo Paulius.
Apskritai iš šio vaikino galima išmokti optimistiškiau žvelgti į gyvenimą. Tai patvirtina ir jo klasės draugai: „Ypač pralinksmina prieš kontrolinius, kai į jį pasižiūriu, sunku sulaikyti šypseną. O dar Pauliaus dainuojamos dainos… Jų klausydama, galiu pamiršti viską, ką buvau išmokusi“, – sakė Eglė.
Per visą pokalbį knietėjo paklausti apie P. Vaikaso santykius su merginomis. Juk vis dėlto jis – žymus, dailiai sudėtas vaikinas. Deja, nepavyko sužinoti. Matyt, turi ką slėpti.
Paulius į savo ateitį žvelgia su šypsena: „Kaip bus, taip bus. Žaisiu tol, kol kojos leis“. Dėl išvykimo gyventi į Kauną nesijaudina ir teigia, kad draugų nepamirš, o ir naujų nevengs.
Airida POŠKUTĖ
