Nauja rubrika „Žmogus ir darbas“
Ši rubrika skaitytojams pristatys mažeikiškius, kurie myli savo darbą, o darbas – juos. Beje, ne tik darbas juos myli – gerą, išmanantį meistrą giria bendradarbiai, vadovai ir tie, kurie naudojasi tos veiklos rezultatais.
Pirmoji mūsų rubrikos viešnia – prieš keturiasdešimt metų į Mažeikius atvykusi Valija Užkurienė.
„Viskas čia man žinoma: nuo pirmo pieno lašo iki galutinės produkcijos, kurią sandėliuojame, šaldome, skirstome...“ – savo darbu džiaugėsi Valija Užkurienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
„Puikus, nuoširdus, malonus, taktiškas, visada padėti, patarti pasirengęs žmogus, gera specialistė, vadovė, organizatorė…“ – tokiais žodžiais bendrovės „Pieno žvaigždės“ filialo Mažeikių pieninės sandėlių ūkio viršininkę Valiją Užkurienę apibūdina jos kolegos.
Šį mėnesį 40 metų darbo sukaktį mininti moteris sako pati netikinti, kad jau prabėgo tiek laiko.
Paveldėjo iš tėvo
Į Mažeikius V. Užkurienė atvyko 1972 metais, Kalvarijos maisto pramonės technikume įgijusi pieno pramonės technikotechnologo specialybę. Tada jauni specialistai buvo siunčiami dirbti į įmones. O Mažeikiuose kaip tik buvo atidaroma nauja įmonė – Mažeikių centrinė sviesto gamykla.
Valija kilusi iš Jurbarko, paskui gyveno Marijampolėje, tėvas buvo pieno pramonės specialistas, technikume dirbo dėstytoju.
„Visada būdavau su tėvu, pakliuvau į tą ratą, matyt, buvo šiokie tokie genai, vedę į pieno pramonę“, – samprotavo pašnekovė.
Atvyko tada ne viena – kartu buvo dar penki jauni kolegos. Visus apgyvendino buvusios pieninės patalpose Tirkšlių gatvėje.
„Iki naujosios įmonės kelias buvo neartimas, mikrorajono kaip dabar dar nebuvo, tad į darbą traukdavome laukais ir pievomis“, – prisimena Valija.
Darbų į blogus ir gerus neskirsto
Iš pradžių teko dirbti laboratorijoje, paskui gamybos padalinyje dirbo meistre, po to dar kažkur, tad perėjo beveik visas Sviesto gamyklos karjeros pakopas.
„Visur po truputį dirbau, ir tuo džiaugiuosi, nes kaip kitaip įgysi tuos visus pagrindus, žinių. Ir gero, ir blogo, visko pamačiau. Aplinka visur šauni, geri žmonės supo mus, piktų žvilgsnių nebuvo, nebent jei pats esi suniurzgęs, tai ir visi kiti tokie atrodo. Toks mano charakteris, esu paprastas žmogus, niekada nešoku į pirmas gretas“, – šypsojosi Valija.
Paskui sukūrė šeimą, iš gamybos meistrų perėjo dirbti į sandėlį sandėlininke, tuo laikotarpiu keletą kartų buvo palikusi darbo vietą – kai susilaukė vaikų, o prieš trylika ar keturiolika metų sandėliuose pradėjo vadovauti.
„Visi keliai buvo numinti, viskas žinoma, tad beliko vadovauti tam visam ateinančiam jaunimui. Nors darbuotojų kaita nedidelė, bet ateina naujų žmonių, jaunų specialistų. Mano darbo draugai jaunesni už mane, bet tai labai šaunus jaunimas“, – žodžio kišenėje neieško sandėlių ūkio vadovė.
Kartu su mama kroviku dirba sūnus.
„Neįgijo specialybės, bet nemanau, kad čia prastas darbas. Garbingas ir toks užsiėmimas, visokius darbus kažkam reikia dirbti. Ir valytojos darbas nėra blogas“, – samprotavo pašnekovė.
Dukrai sekėsi geriau, ji, įgijusi medikės specialybę, dirba Klaipėdoje chirurge, vyras taip pat turi darbą.
„Visi mano amžiaus jau seniai seneliai, močiutės, o aš tik dabar tapau močiute. Kas man beliko? Tik džiaugtis savo anūkėle“, – juokėsi Valija.
Ateities neplanuoja
V. Užkurienė sakė dažnai susimąstanti, kodėl žmogus yra nelaimingas, skundžiasi, dejuoja… Ji mano, kad turi kažką įgimto iš tėvų, senosios kartos artimųjų: tiesiog nereikia skųstis, reikia džiaugtis gyvenimu.
„O to reikia tik panorėti: jeigu nenorėsi gyventi laimingai, tai tu ir nebūsi laimingas. Jeigu eisi verkdamas, eisi skųsdamasis, viskas aplink bus blogai“, – įsitikinusi moteris.
Jai atrodo keistokai, kad žmonės planuoja gyvenimą pusmečiui į priekį. Jos planuose – gal savaitė, gal dar mažiau – diena. Valija teigia gyvenanti ta diena: prabunda, žino, kad turi rankas ir kojas, kad eis į darbą.
„Darbe būna visaip: ir smagių, ir sunkių dalykų, būna ir įtampos, rūpesčių, streso – visko pasitaiko. Ateina ir lengvesnių dienų, kartais reikia ir pakovoti…
Bet visada ateina vakaras, paskui vėl išaušta nauja diena“, – mintis dėsto pašnekovė.
Valijos komandoje – penkiasdešimt žmonių: sandėlininkai, valytojos, apskaitininkai, elektrokrautuvų vairuotojai, krovėjai.
„Ir su visais reikia sugebėti bendrauti. Kiekvienas turi savo požiūrį, savo charakterį. Man atrodo, kad sekasi neblogai. Eini, bendrauji, juolab kad tai daugiausia jauni žmonės – iki penkiasdešimties, aš viena tokia užsilikusi esu. Kadangi dirbu su jaunais žmonėmis, kažkaip ir savo amžiaus nejaučiu. Ir sunku patikėti, kad čia dirbu jau tiek laiko“, – prisipažįsta Valija.
Darbo keisti nenorėtų
Moteris įsitikinusi, kad atėjus į darbą visas nuotaikas reikia palikti už durų, tik ne visiems taip pavyksta.
Tad tenka patirti visko: iš namų ateina su bėdomis, gal būna kokių nelaimių, bet pamačiusi piktą, bendrauti nenusiteikusį veidą, Valija žmogų stengiasi apeiti, nelįsti jam į akis.
„Jei akių kontaktas nesueina, tokį žmogų geriau aplenkti. Ateis kita diena, saulė patekės, pasitaisys ir to žmogaus nuotaika. Suprantu, kad esu viršininkė, atlieku savo pareigas. Bet turi būti žmogiškas: kaip bendrausi su kitais, taip ir su tavimi bendraus“, – patirtimi dalijosi Valija.
Moteris sako niekada nesvarsčiusi keisti darbo: šioje srityje sukasi nuo pat vaikystės, tad didelių sunkumų niekada nepatyrusi.
„Gal man sunku, gal nepatinka, gal reikėtų keisti ar ieškoti ko nors nauja, – apie tai niekada net nepagalvojau.
Jei jau pasirinkau tą sritį, tai niekur iš jos ir nejudėsiu. Kita vertus, čia dirbti smagu: juk mes maitiname visą pasaulį“, – džiaugėsi V. Užkurienė.
