Irena Jacevičienė-Žukauskaitė pasakojo, kad ištikimiausias jos knygų skaitytojas – vyras Kazimieras. Jis pirmasis ir išgirsta naujausius poetės eilėraščius. Rasos URBŠIENĖS nuotr.
Rašytoja, poetė Irena Jacevičienė-Žukauskaitė, užaugusi Kelmės rajone, o dabar gyvenanti Kaune, daugiau nei dvidešimt metų renka medžiagą ir kuria eiles apie aviaciją. Ji netgi tituluojama aviatorių ambasadore. Už visuomeninę bei kūrybinę veiklą poetė ne kartą apdovanota padėkos medaliais, raštais, už vieną iš knygų jai įteiktas trečiojo laipsnio LAK Garbės ženklas.
Šiais metais, minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80-metį, poetė išleido eiliuotą aviacijos kronikos rinktinę „Žemaičių sakalų giesmė“. Knygoje, skirtoje žemaičių lakūnams, tarp jų – ir mažeikiškiams, gausu fotografijų bei trioletų, parašytų ne tik bendrine kalba, bet ir žemaičių tarme.
Savo aistra aviacijai, patriotiniais jausmais gimtajai šaliai bei pagarba lietuvių lakūnams rašytoja noriai dalijasi ir su „Santarvės“ skaitytojais.
– Dvidešimt penkerius metus renkate medžiagą ir kuriate eiles apie aviaciją. Kas paskatino kurti ir domėtis šia tema? Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su padangių skrajūnais, skrodžiančiais dangaus erdves?
– Mano pirmas vaikystės prisiminimas – žemai padangėje skraidančios žvitrios kregždutės skrydis, ant tvarto stogo besileidžiantys margi karveliai ir aukštai žydrame danguje virš Gimtinės skrendantys du lėktuvai – du saulėje spindintys taškeliai ir paskui juos nusidriekiančios dvi baltų dūmų juostos. Lėktuvų nesimatydavo, girdėdavosi tiktai ūžesys…
Aš dar dabar prisimenu Mamos dainuotas lopšines, o labiausiai visam gyvenimui įstrigo jos dainos apie lakūnus, apie tautos didvyrius Darių ir Girėną: „Darius ir Girėnas drąsūs vyrai buvo, perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo…“
Dainų apie lakūnus prisiklausius Mamytei sakydavau:
„ Iš arti lėktuvą noriu pamatyti, pasižiūrėti, kaip jie atrodo. Gal nusileis kada už sodo?“
Pirmasis lėktuvas, kurį pamačiau iš arti, buvo… oranžinė „Lituanica“, tiksliau, jos liekanos…
Mokantis šeštoje klasėje šviesios atminties auklėtoja Janina Sakavičienė mus nuvežė ekskursijon į Kauną, į Vytauto Didžiojo karo muziejų.
Neužmirštamą, sukrečiantį įspūdį ilgam paliko ekspozicija Dariui ir Girėnui. Nors buvome vedžiojami po visą muziejų, aš nieko nebeprisimenu, ką ten mačiau. Akyse tada stovėjo tragedijos vaizdas, lakūnų portretai, suplėšyti jų drabužiai, asmeniniai daiktai.
Eiles pradėjau rašyti šeštoje klasėje, o pirmąjį savo eilėraštį kaip tik ir skyriau Dariui ir Girėnui. Mokykloje domėjausi literatūra, gamtos mokslais, istorija, žymių žmonių biografijomis, bet visgi labiausiai domino lakūnai. Net ir knygų skaityti ieškojau apie aviaciją, apie lakūnų gyvenimą.
1988 metais, pažymint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą penkiasdešimt penktąsias metines, spaudoje pasirodė straipsniai apie tuometinį minėjimą Myslibože (buvusiame Soldine), renginius Kaune, Lietuvoje, prie Puntuko. Tada pradėjau gaudyti kiekvieną straipsnį, žinutę apie žymius lakūnus. Nuėjusi į Kaune esantį Vytauto Didžiojo karo muziejų, paprašiau leidimo pasinaudoti turima medžiaga apie Darių ir Girėną, o sulaukusi teigiamos reakcijos pradėjau rinkti informaciją savo pirmajai knygai.
Daug informacijos man suteikė muziejaus darbuotojai, lakūnai, aviacijos istorikai, Dariaus ir Girėno artimieji, giminaičiai. Viskas buvo nepaprastai įdomu. Ir štai jau dvidešimt penkeri metai, kaip renku medžiagą apie aviaciją, ją tyrinėju, studijuoju ir rašau eiles. Kaupdama informaciją sutikau daugybę įdomių žmonių, todėl esu laiminga, turėjusi galimybę su kiekvienu jų bendrauti.
– „Žemaičių sakalų giesmėje“ rašote apie žemaičių lakūnus ir nemažai dėmesio skiriate Mažeikių lakūnams bei aviacijai. Kaip manote, koks yra mažeikiškio Julijono Kumpikevičiaus indėlis Lietuvos aviacijoje?
Eiliuotoje aviacijos kronikos rinktinėje skaitytojas atras faktų, kurie daugeliui buvo nežinomi.
– Aš pati esu žemaitė, kilusi iš Lyduvėnų (Liolių apyl., Kelmės r.), kurie ribojasi su Raseinių rajonu. Todėl ir žemaičių aviacijai nusipelnę žmonės man ne mažiau svarbūs nei kiti dangaus skrajūnai.
Mažeikių lakūnai, ir apskritai visi mažeikiškiai, deramai pagerbė ir įvertino savo kraštietį, lakūną Julijoną Kumpikevičių, jo vardu pavadindami Šerkšnėnų aerodromą. Žinoma, čia labai didelis ir jo dukters Giedrės Kumpikaitės-Kumpikas nuopelnas.
Na, o Julijonas Kumpikevičius – pirmasis civilis lakūnas, 1934 metų kovo 5–8 dienomis atlikęs tarptautinį civilinį skrydį iš Prahos į Kauną. Pirmasis visada yra pirmasis ir niekas jo neaplenks ir nepakeis. Renkant medžiagą apie jį teko išgirsti ir tokių pasamprotavimų, jog jis nieko ypatingo nenuveikė ir nėra vertas didelio dėmesio. O aš manau kitaip.
Būdamas dvidešimt trejų metų, turėdamas tik dešimties valandų skraidymo patirtį, senu nurašytu lėktuvu „Letov Š18“, paties suremontuotu per kelias savaites, jis blogu oru pakilo žygiui. Kelyje kartą jį net apšaudė. Senas lėktuvas kelis kartus gedo, teko leistis, ne kartą aiškintis vokiečiams.
Čekijos, Vokietijos, Lietuvos laikraščių pirmųjų puslapių antraštės skelbė apie Julijono Kumpikevičiaus skrydį. Kauno aerodrome jį pasitiko gausus būrys lakūnų, aviacijai nusipelniusių asmenų bei kitų tautiečių. J. Kumpikevičius taip pat buvo pirmasis šaulių aviacijos būrio kūrėjas.
Savo nutrūktgalvišku žygiu jis neabejotinai išgarsino Lietuvą.
– Minėtoje, kad knygoje tekstai parašyti tiek bendrine, tiek ir žemaičių tarme. Kaip kilo idėja išversti tekstus į šią tarmę? Ar nesusidūrėte su sunkumais ėmusis tokio darbo?
– Mintį išversti knygą į žemaičių tarmę pasufleravo paskelbti tarmių metai. O kad būtent į žemaičių tarmę, padiktavo pati istorija. Beveik visi žymiausi Lietuvos lakūnai yra kilę iš Žemaitijos: tautos didvyriai transatlantiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, prieškario lakūnai plk. ltn. Viktoras Reimontas, mjr. Alfonsas Svilas, mjr. Juozas Vaičius, civilinis lakūnas Julijonas Kumpikevičius, XX a. pab. – XXI a. pr. lakūnai Jurgis Kairys, lakūnas, aviakonstruktorius Vladas Kensgaila, lakūnai Rolandas Paksas, Stasys Kasparavičius, Klemas Inta ir daugelis kitų.
Pasiėmiau Lietuvos tarmių žemėlapį ir tyrinėjau lakūnų kilmę pagal tarmes. Atradau, jog ne apie visus žemaičius dar esu parašiusi, todėl studijavau jų biografijas ir rašiau būtent apie juos.
Žinau, kad raseiniškių žemaičių tarmė skiriasi nuo šiaurės žemaičių tarmės. O aš norėjau, kad būtų išversta į žymiausių žemaičių lakūnų tarmę. Teko ieškoti iš to krašto kilusių žemaičių. Ir man pasisekė.
Kolega Petras Zabitis kilęs iš Plungės rajono, Platelių, o jo žmona Biruta, kilusi iš netoliese esančio Babrungėnų kaimo, maloniai sutiko padėti. Abu žemaitiškai išvertė, o Biruta išspausdino pažodinius tekstus. Esu jiems labai dėkinga, kad padėjo įgyvendinti mano idėją.
– „Žemaičių sakalų giesmėje“ dominuoja trioletai? Ar tai mėgstamiausias Jūsų žanras, ar vis dėlto kuriate ir kitokio pobūdžio tekstus? Ką Jums apskritai reiškia poezija?
– Ne visose mano knygose dominuoja trioletai. Jų yra knygose „Eskadrilė pakilo aukštai“, „Žemaičių sakalų giesmė“. O knyga „Dangus vilioja, kviečia, šaukia“ net yra patekusi į Lietuvos rekordų knygą, įvardyta kaip unikali, pirmą kartą trioletais parašyta aviacijos istorija.
Knygoje sudėti šimtas septyniasdešimt keturi trioletai, iliustruoti dviem šimtais septyniasdešimt penkiomis dokumentinėmis, archyvinėmis nuotraukomis.
Savo kūryboje naudoju ir klasikinį eiliavimą, ir publicistikos intarpus. O kokią formą pasirinkti, padiktuoja turima istorinė, dokumentinė medžiaga.
Man skrydis – tai poezija, o lakūnai – ypatingi žmonės, savo pasiekimais labiausiai išsiskiriantys iš kitų. Todėl apie lakūnus ir rašau eilėmis.
Manau, kad mano knygos yra švietėjiško pobūdžio. Noriu, kad kuo daugiau žmonių su mažiausiomis laiko sąnaudomis susipažintų su Lietuvos aviacijos istorija. Surinkusi ir ištyrinėjusi gausią istorinę, archyvinę medžiagą, kruopščiai atrenku svarbiausius įvykius, biografinius faktus ir jais gyvenu tol, kol viską galiu sklandžiai išreikšti eilėmis, paliesdama ne tik faktus, bet ir dvasinius išgyvenimus. Tuo mano knygos skiriasi nuo monografijų. Mano knygos skirtos įvairaus amžiaus skaitytojui – ir moksleiviams, ir jaunimui, ir garbaus amžiaus skaitytojui.
– „Žemaičių sakalų giesmė“ – penkioliktoji Jūsų knyga, aštuntoji aviacijos tema ir jau šeštoji iš serijos „Lietuvos sakalai“.
Ar džiaugiatės nuveiktais darbais, pasiektais rezultatais? Kokie Jūsų ateities planai? Ar skaitytojai gali tikėtis dar vienos knygos, galbūt vėl aviacijos tema?
– Sako, kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi. O aš prašau ir tikiu, jog Dievas leis išvysti dienos šviesą mano knygaialbumuimetraščiui „Skrydis“, prie kurios dirbu dvidešimt penkerius metus ir kuri apima dvidešimt penkerių metų laikotarpį – nuo 1988 iki 2013 metų. Viena sunkiausių sąlygų yra lėšos.
Tikiu, kad Dievui ir geriems žmonėms padedant šis aštuonių šimtų puslapių ir apie pusantro tūkstančio dokumentinių nuotraukų turėsiantis leidinys pasieks skaitytojus.
Jame taip pat bus Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus dukters Nijolės DariūtėsMaštarienės spalvoti tapybos darbai, skulptūros, paminklo projektas, skirti Tėvo ir jo bendražygio atminimui, su jos prašymu mano sukurtais eilėraščiais šiems darbams. Turiu ir lyrikos, kuri laukia savo eilės. Bet viskas Dievo valioj ir galioj.
Iš prigimties esu nepataisoma optimistė. Šviesios atminties Tėveliai nuo mažens mokė, kad bet kurį pradėtą darbą reikia užbaigti. Energijos ir ryžto tam man netrūksta. Gal tai genai? Mano sveikata – dalis mano paslapties. Na, bet ką čia slėpti. Stengiuosi kuo mažiau naudoti cheminių vaistų, vartoju tik preparatus iš žolelių. Mano gyvenimo moto – „Kelią įveikia einantis“.
O šiandien aš esu laiminga, kad gyvenu savo gimtajame krašte Lietuvoje, kad mano vaikai ir vaikaičiai – lietuviai ir yra šalia. Esu laiminga, kad savo dienas įprasminu kūryba. Kiekviena knyga kaip vaikas – tik ji nešiojama širdyje ne devynis mėnesius, o metus, kelerius metus ar net ketvirtį amžiaus. Todėl kiekviena knyga savotiškai brangi. Didžiuojuosi, kad esu lietuvė.
Puiku