Per ketverias rungtynes – vidutiniškai keturiolika pelnytų taškų ir šeši atkovoti kamuoliai. Tokius rezultatus rodo išbandęs legionieriaus duoną Estijoje ir Ukrainoje ir sugrįžęs į gimtojo miesto krepšinio komandą 27-erių metų 197 cm ūgio krepšininkas Osvaldas Mačernis.
ŽAIDĖ
AUKŠČIAUSIOSE
LYGOSE
Savo profesionalaus sportininko karjerą Osvaldas pradėjo gimtajame mieste, Lietuvos krepšinio lygoje rungtyniavusioje Mažeikių „Naftos“ ekipoje 2000-aisiais metais. Po ketverių metų, kai ekipos neliko, vaikinas metus rungtyniavo Alytaus „Alitoje“, metus – Panevėžio „Panevėžyje“, dvejus metus iš eilės laimėjo bronzos medalius Estijos Tartu „Fausto“ komandoje, o pernai sezoną žaidė Ukrainoje Sumų „Sumichymprom“.
„Su šia ekipa rungtyniavome taip pat Ukrainos aukščiausioje lygoje tarp aštuonių ekipų. Po sezono grįžau į Mažeikius ir laukiau bei nagrinėjau kitų ekipų pasiūlymus. Iki Naujųjų metų pasirašiau sutartį su „Mažeikių“ klubu su sąlyga, kad, gavęs kitos ekipos pasiūlymą, bet kuriuo metu galiu išvykti“, – sakė sportininkas.
Ukrainoje, pasak Osvaldo, aštuonios ekipos žaidžia keturiais ratais, po to vyksta atkrintamosios varžybos. Be mažeikiškio, šioje ekipoje žaidė dar trys lietuviai. Su šeima – žmona ir dukrele – žaidėjui buvo skirtas butas, du kartus per dieną sportininkai buvo maitinami kavinėje, į treniruotes nuveždavo ir parveždavo autobusas.
„Mums, legionieriams, buvo skirti butai visame viešbučio pirmame aukšte, tačiau apie gyvenimo sąlygas nenoriu ir prisiminti. Butas baisus: remontas darytas prieš dvidešimt metų, tualetas su vonia kartu, sienos pelija, tik nuvalai pelėsius, susitvarkai, po savaitės sienos vėl jais pasidengia. Nors man buvo svarbiausia žaisti“, – pasakojo mažeikiškis.
Ukrainos lygoje, anot Osvaldo, rungtyniauja daug gerų užsieniečių žaidėjų, tačiau trūksta gerų trenerių. Čia vyrauja žaidimas „bėk ir mesk“, gynybai skiriamas mažas dėmesys, ne veltui Mariupolio „Azovmaš“, kurią treniravo lietuvis R. Girskis, kur gynybai buvo skiriamas didelis dėmesys, kelis kartus tapo šalies čempione.
„Nors šioje šalyje sportas numeris pirmas – futbolas, tačiau ir krepšinis traukė žiūrovus. Mačiau čia tik vieną minusą: visiems buvo ne paslaptis, visi kalbėjo, kad kai kuriose aikštelėse šeimininkams „padeda“ teisėjai. Net mūsų treneris Rimas Endrijaitis prieš išvyką į vieną ar kitą miestą sakydavo: vyrai per daug nesinervinkit, neverta, nes esant apylygiam žaidimui tikrai nelaimėsim. Ir jo žodžiai pasitvirtindavo: keletas teisėjo „nepastebėtų“ žingsnių, kirčių per rankas metimo momentu ir rungtynės pralaimėtos“, – dalijosi įspūdžiais krepšininkas.
KOVOJA
TIK DĖL PERGALĖS
Estijoje mažeikiškis du kartus iškovojo bronzos apdovanojimus.
„Čia aukščiausioje lygoje žaidžia dešimt ekipų, iš kurių dvi visa galva aukštesnės už kitas, ir varžosi dėl nugalėtojų titulo. Treneriai gerokai silpnesni: nebuvo čia nei gynybos, nei puolimo derinių, vyravo žaidimas „vienas prieš vieną“, viskas paliekama žaidėjų improvizacijai. Gyvenimo sąlygos su šeima buvo geresnės: komanda skyrė normalų butą bei maitinimą vieną kartą per dieną“, – sakė O. Mačernis.
Osvaldo teigimu, Nacionalinės krepšinio lygos lygis šiuo metu nėra jau toks žemas, gal jis net ne blogesnis už LKL. Stebina tai, kad čia propaguojamas jėgos krepšinis, kitose šalyse taip neleidžiama žaisti, už tai skiriama daug baudų.
„Nors dar neseniai su komanda, tačiau matau, kad tai jauna, ambicinga ekipa, net nejauku, kad mes su Audriumi Čiapu joje vyriausi. Džiugu, kad visi stengiasi, dirba ir, tikiuosi, bus rezultatai. Niekada nevažiuojame į varžybas galvodami apie varžovų lygį, mes vykstame kovoti tik dėl pergalės“, – kalbėjo žaidėjas.
ATSIŽVELGIA
Į DAUGYBĘ APLINKYBIŲ
Savo, legionieriaus, karjera mažeikiškis patenkintas: atkrintamosiose varžybose (o teko jų sužaisti daugiau kaip dešimt) per rungtynes pelnydavo vidutiniškai po penkiolika taškų.
„Jeigu tu esi legionierius, tai iš tavęs didžiausi reikalavimai. Turi aikštėje praleisti ilgą laiką, pelnyti ne mažiau kaip dešimt taškų (Ukrainoje, kur daugiau gerų žaidėjų ir legionierių, šis rodiklis buvo ne mažiau kaip penki taškai), tavo naudingumo koeficientas turi viršyti vidutinį komandos naudingumo balą, negali iš dešimties metimų pataikyti tik du.
Pradžioje dar, kol buvo normalus finansavimas, kartais sulaukdavome ir priekaištų. Kai su pinigais pasidarė striuka, algų nebebuvo, žaidėjai išsilakstė, tada jau sakė: žaiskite, kaip galite, mes kaip nors atsiskaitysime“, – atvirai dėstė žaidėjas.
Du lietuviai tada išvažiavo iš ekipos, o mažeikiškis kartu su „centru“– Augustinu Vitu – nusprendė: liksime. O ką mes veiksime grįžę? Čia bent gausime pažaisti, valgyti. Ir lietuviai neapsiriko: nors klubas liko skolingas, tačiau dar išmokėjo du atlyginimus.
„Po sezono buvo siūlymų likti Ukrainoje, žadamos įvairios sumos, tačiau agentas atkalbėjo, sakė: bus geresnių pasiūlymų. Tačiau dabar mielai būčiau žaidęs ir už tokius pasiūlymus. Buvo dar pasiūlymų iš Lenkijos, tačiau pasiteiravęs kitų nuomonės, kuri buvo neigiama (teigė, kad ten apgauna žaidėjus), atsisakiau. Realaus pasiūlymo sulaukiau iš Rumunijos, tačiau pats atsisakiau, o iš Lietuvos pasiūlymų nebuvo“, – sakė krepšininkas.
Dabar mažeikiškis vis paskambina savo agentui, kartais pastarasis jam – reikia tokios pozicijos žaidėjo, susako sąlygas ir paklausia, ar jam tinka.
„Priimdamas sprendimą, atsižvelgiu į daugelį aplinkybių. Dar nesijaučiu senis, žiūriu į perspektyvas, todėl žemo lygio siūlomos šalies čempionatas iškart atkrinta. Ne paskutinėje vietoje pinigai, kiek mažiau kreipiu dėmesį į siūlomas gyvenimo sąlygas, juk atvažiuoju žaisti“, – sakė sportininkas.
REIKIA NORO
IR PASIRYŽIMO
O. Mačernio teigimu, krepšinio aukštumų gali pasiekti bet kuris vaikas, reikia tik noro ir pasiryžimo dirbti, duomenys nėra labai svarbu.
„Visada turiu omenyje Andriaus Mažučio pavyzdį: juk ūgiu jis nepasižymi, tačiau mačius, kaip jis dirbo per treniruotes, ir ne tik, įsitikini – viską galima pasiekti. O kiek buvo pavyzdžių, kai žaidėjas turi „Dievo dovaną“: ar tai taiklią ranką, ar tai veržlumą, tačiau nėra noro dirbti, ir viskas.
Anksti pradėti žaisti taip pat nerekomenduočiau: vaikui gali nusibosti. Pats pradėjau anksčiau, bet po kelių mėnesių mečiau ir pamėginau laimę kitose sporto šakose. Tačiau kai sugrįžau į krepšinio aikštelę trylikos metų, nuo tada jau nebesiskyriau su kamuoliu. Nors toks vėlyvas krepšinio pasirinkimas turi ir minusų: man trūksta geros kamuolio varymo technikos, ką galėjau išmokti būdamas vaikas. Dabar gi trylikametis buvau aukštas, žaidžiau centro puolėju ir nebespėjau gerai išmokti, o tai laikau savo pagrindiniu trūkumu. Aišku, dar trūksta ūgio, kokių penkių centimetrų, kad galėčiau tvirtai jaustis krašto puolėjo pozicijoje“, – pasakojo sportininkas.
Osvaldas pažymėjo, kad dar viena būtina sąlyga, norint, kad mažeikiškiai vaikai galėtų kopti į krepšinio aukštumas – stipri ir aukšto lygio rajono vyrų krepšinio komanda. Vaikui reikia turi pavyzdį, į kažką lygiuotis ir siekti tikslo, juk maža tikimybė, kad sportininką pastebės kuri nors kita šalies ekipa, jeigu jis yra tik rajono lygio žaidėjas.
„Baigdamas palyginsiu trijų šalių sirgalius. Estijoje žiūrovai krepšinį žiūri kaip lauko tenisą: salėje visiška tyla, tik sukinėjasi galvos į kamuolio pusę. Ukrainoje labai šiltai palaiko, nesvarbu, ar tu pralaimi, ar laimi. Po pralaimėtų rungtynių prieina žmonės, ne tik vaikai, bet ir suaugę, plekšnoja per petį ir sako: „Gerai sužaidėte, nenusiminkite, mums patiko.“ Tuo tarpu Lietuvoje kiek kitaip: jeigu laimi, pasveikins, jeigu ne, – gero žodžio nepasakys, atseit, nieko gero ir nebuvo. To netaikau Mažeikių sirgaliams: malonu čia rungtyniauti, palaikymas vienas iš geriausių“, – pastebėjimais dalijosi Osvaldas.
Jono ir Sigito STRAZDAUSKŲ nuotraukos.: Pasak O. Mačernio, rinkdamasis komandą, jis atsižvelgia į čempionato, kuriame ji rungtyniauja, lygį.
Osvaldas aikštėje pasižymi galingu šuoliu.
