Žmonės | 2011-11-10 09:42 | Autorius:
Versija spausdinimui

Mažeikiškis įsitikinęs: medžiotojas medžiotojui nelygu(0)

Prieš savaitę buvo minima Šv. Huberto – medžiotojų globėjo diena. Trečią dešimtmetį su medžiokliniu šautuvu nesiskiriantis Edmundas Rapalas teigia, kad šią datą pradėjo minėti neseniai: sovietiniais laikais žinojo, kad tokia diena yra, bet niekas jos nešvęsdavo.
Tik dabar kuriamos lietuviškos medžioklės tradicijos, kurios dažniausiai atkeliauja iš kitų kraštų.
Per tuos metus mažeikiškis išbandė begales medžioklės plotų įvairiose šalyse. Ir sako, kad nė vienos medžioklės neįmanoma pamiršti, kiekvienas trofėjus turi savo istoriją.


ĮDOMIOS
MEDŽIOKLĖS ČEKIJOJE
Tų trofėjų: ragų, iškamšų, kailių, pagaliau nuotraukų, diplomų, kitų su medžiokle susijusių daiktų, pilnas E. Rapalo namuose specialiai tam įrengtas kambarys.
Į jį medžiotojas mėgsta dažnai užeiti, žiūrėdamas į tas laike sustingusias būtybes prisiminti, kaip jos čia atsirado.
„Pietų Afrika, Namibija, Rusija, Baltarusija, Latvija, Estija, Kirgizija, Lenkija, Slovakija, Čekija“, – vardija Edmundas savo medžioklių geografiją. Ir Lietuvoje turbūt nėra tokio regiono, kur jam nebūtų tekę pamedžioti.
„Nuvažiuoji, pamatai, susipažįsti su žmonėmis, – būtent tai, o ne siekis ką nors sumedžioti yra pagrindinis dalykas. O jei ką ir sumedžioji – gerai“, – samprotauja medžiotojas.
Jis ir dabar turi kvietimą į sportinę medžioklę Čekijoje, bet negalės važiuoti, nes teks dalyvauti gero draugo jubiliejiniame gimtadienyje.
Edmundas pasakoja, kad medžiokles Čekijoje jam patinka stebėti: iš ryto jie medžioja antis, po to beveik visą dieną fazanus, o vakare – zuikius. Ten visko būna labai daug. Pas mus į medžioklę nevažiuosi išgėręs, o čekai susirenka kelioms dienoms: iš vakaro bokalą po bokalo geria alų, bet iš ryto visi būna blaivūs. Vakare po medžioklės – vėl alus, jie bendrauja, šnekasi…
„Neįsivaizduoju, kaip jie tiek alaus gali išgerti, kur jiems telpa. Paskui dar išgeria ir degtinės. Pas mus viskas atvirkščiai – alus geriamas prie degtinės“, – juokiasi pašnekovas.

POŽIŪRĮ Į MEDŽIOKLĘ
KEIČIA JAUNIMAS
E. Rapalas pastebėjo, kad kur benuvažiuotum, medžiotojai visur vienodi, skiriasi tik požiūris į medžioklę ir pati gamta.
Medžioklė mažeikiškiui – tik malonus laiko praleidimas, jokiu būdu jis nemedžioja vien dėl mėsos.
Iš pradžių medžiotojas vyriškiui atrodė kaip idealas, paskui Edmundas pradėjo skirti, kad jų, kaip ir apskritai žmonių, esama skirtingų: atrodo, senas medžiotojas, bet pamatęs per laukus bėgantį katiną, vejasi jį nušauti – esą tai didžiausias plėšrūnas.
„Buvo tokie laikai, kad mums reikėdavo naikinti kenkėjus ir plėšrūnus. Bet koks ten plėšrūnas katinas: juk sodžiaus rainis apie savo namus aplaksto kelių kilometrų spinduliu, ir tai nereiškia, kad jį reikia nušauti. Tokie medžiotojai tik gadina kitų kolegų įvaizdį“, – piktinasi aistringas medžiotojas.
E. Rapalas teigia, kad ir sovietiniais laikais buvo, ir dabar visokių medžiotojų yra, bet pastaruoju metu jis pastebįs, kad atsiranda daug jaunesnių medžiotojų, kurie šį vardą nešioja pelnytai. Jaunimas dabar taip pat važiuoja į sudėtingas medžiokles, pradeda vadovauti medžiotojų būreliams, stengiasi medžioklės prasmę pakeisti kiek kitokia linkme.
„Pas mus iki šiol medžiotojams vis dar svarbu sumedžioti kuo daugiau, pasidalinti mėsą, o jauniesiems tie dalykai rūpi mažiau – jiems įdomesnis pats medžioklės procesas“, – tikina Edmundas.


TRADICIJOS – IŠ KITUR
Lietuvoje vyksta paprastos, nekomercinės medžioklės, tradicijų nėra labai daug. Daugiausia jų paimta iš vokiečių, – kas kur išvažiavo, pamatė, dabar bando taikyti pas save. Iš svetur atėjusi tradicija – medžioklinio rago pūtimas, nušauto žvėries pagerbimas, atsiprašymas – taip pat ne mūsų sugalvota.
Seni medžiotojų būreliai turi kažkokius papročius: yra savos patalpos, kur jie prieš ar po medžioklės susirenka, bendrauja, iškart po medžioklės neišsilaksto į namus. Yra ir naujų būrelių, kurie patalpų neturi, tad ir tradicijų jokių nėra: pamedžioja, išsidalija mėsą ir išsiskirsto.
Pats Edmundas prieš daugelį metų kūrė Naftininkų medžiotojų būrelį, sugalvojo pavadinimą.
„Norėjau pritraukti kuo daugiau įmonės žmonių, kad būtų geresnis finansavimas, nes medžioklė – nepigus dalykas: reikia susimokėti už plotus, transportą. Mūsų būrelio narys buvo jau Amžinybėn išėjęs „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus, ne kartą drauge yra medžiojęs ir velionis prezidentas Algirdas Brazauskas“, – pasakojo E. Rapalas.

LAIKOSI ĮSTATYMŲ
Brangiai kainuoja ir medžioklės Afrikoje. Toliausiai, kur Edmundas yra buvęs, – Pietų Afrika ir Namibija. Tose šalyse – savos medžioklės tradicijos, ten puikiai išvystytas medžioklės turizmas.
Skiriasi ir afrikiečių požiūris į medžioklę: jei pas mus yra draudimai, mes stengiamės juos kaip nors apeiti, o Afrikoje įstatymų griežtai laikomasi.
Kaip pavyzdį Edmundas prisiminė karpuočio, gyvenančio uolose, atvejį. Šis gyvūnas panašus į mūsų šerną.
Šeimininkas pats į medžioklę nevažiavo, pasiuntė kartu padėjėją. Surado nedidelį karpuotį, jį nušovė. Šeimininkas jį pamatęs paklausė, ar Edmundas laimikiu patenkintas. Išgirdęs neigiamą atsakymą, pasakė, kad tą laimikį dovanoja ir surengė kito karpuočio medžioklę.
Kiekvieno žemės savininko medžioklės teritorijos aptvertos, bet žvėrys vaikšto laisvai: kieno teritorijoje jis yra, to ir žvėris. Šeimininkas parodė žvėrį, kurį galima šauti: nušovus karpuotis dar perbėgo keliuką ir už penkių metrų nukrito, bet tai jau buvo svetima teritorija, tad, pasiėmus laimikį, teko važiuoti dar trisdešimt kilometrų pas žemės savininką ir tartis. Šis mėsą pasiėmė sau, o visa kita grąžino atgal.
„Štai kaip ten laikomasi įstatymų ar susitarimų: pas mus nė į galvą nebūtų šovę taip pasielgti“, – pasakojo medžiotojas.


MEDŽIOKLĖ
SIBIRE – KITOKIA
E. Rapalas sako, kad kiekviena medžioklė savaip įdomi, apie kiekvieną trofėjų yra ką papasakoti.
„Durk su pirštu į bet kurį trofėjų, ir aš turėsiu ką pasakoti“, – tvirtino vyriškis.
Koridoriuje kabo šerno galva: nieko ten ypatingo nėra, bet pasiliko jį todėl, kad ta medžioklė sukėlė daug emocijų. Sužeistas šernas puolė medžiotoją, laimė, draugas žvėrį nušovė.
„O man užsikirto šautuvas. Jei ne draugas, kažin kaip viskas būtų pasibaigę. Tokių atvejų buvę ne vienas“, – tikina Edmundas.
Medžiokles Afrikoje mažeikiškis vadina ponų medžioklėmis: esą ten jokio vargo – jei tu negali prieiti, tave priveš, jei negali paeiti, tave vis vien prie žvėries prives.
„Kas kita – meškų medžioklė Rusijoje, Sibire, kokiame nors Magadane. Kai pabūni savaitę nesiprausęs, tikrai pajauti, kad medžioklėje buvai. Meškų ten daugiau negu pas mus vilkų“, – teigia Edmundas.
Kai kalnuose tirpstantis sniegas vandeniu užlieja olas, meškos pradeda lįsti lauk ir vaikščioja prie Ochotsko jūros. Jos būna labai įniršusios, alkanos, tad gali bet kada užpulti.
Medžioklės vadovas važiuoja sniego motociklu, kuris tempia kažką panašaus į roges, o jose sėdi medžiotojai. Daugelyje vietų upių ledas jau aptirpęs: motociklas properšas pervažiuoja, o tempiama transporto priemonė dažnai apsiverčia.
„Būdavome visi peršlapę, tekdavo natūraliai išdžiūti. Ir taip – vos ne po dešimt kartų per dieną. Pasitaikė, kad negrįžome į stovyklą, miegojom gamtoje, vieni kitus šildėm“, – įspūdžiais dalijosi Edmundas.

SIEKIA
KUO DIDESNIO PELNO
Į medžioklės kainą Magadane įeina viskas: nakvynės, maitinimas, pati medžioklė. Jei nori nušauti mešką papildomai negu sutarta, teks susimokėti. Rusai suinteresuoti, kad atvykėliai nušautų kuo daugiau. Atveda į pajūrį, rodo vaikščiojančias meškas ir siūlo nušauti.
„Taikaisi į mešką optiniu taikikliu, bet palydovas šauti neliepia: suprantu, kad ta meška ne trofėjinė, todėl nešaunu. O kiek tokių, kurių nervai neišlaiko ir paspaudžia gaiduką: tada jau reikia papildomai mokėti“, – pasakojo E. Rapalas.
Jei nori medžioti dėl trofėjaus, ištemptas meškos kailis turi būti ne mažiau kaip per du metrus. Medžioklės plotai išnuomojami penkeriems metams. Po jų nežinai, ar begausi tą plotą, ar ne. Tad per tuos penkerius metus nuomininkai stengiasi gauti kuo didesnį pelną, medžioja nuolat.
Į meškos medžioklę Edmundą lydėjo jėgeris. Tai paprastai būna aukštą karinį laipsnį turintys ir fiziškai gerai pasirengę vyrai.
Pašnekovo pasirinkta meška buvo aukštai ant uolų, maždaug už 170 metrų. Kai mažeikiškis ją nušovė, meška nukrito šiek tiek žemiau ant kitų uolų. Kad įsitikintum, jog meška tikrai negyva, reikia šauti keletą kartų. Edmundui taip pat teko šauti tris kartus, nes meška vis kėlė galvą. Vėliau paaiškėjo, kad visi šūviai buvo mirtini. Jėgeris pasisiūlė užlipti ant uolos ir, jei dar būtų gyvybės požymių, mešką pribaigti.
„Aš nesutikau, nes norėjau, kad trofėjus būtų tik mano. Paskui pasigailėjau, kad lipau, nes tas kelias uolomis iki meškos buvo labai baisus ir varginantis. Maniau, kad galą gausiu“, – juokėsi vyriškis.

MEDŽIOTOJAS –
BEŠIRDIS?
E. Rapalui nesinori prisiminti sovietinių laikų medžioklių: tada medžiotojams reikėdavo vykdyti planus, tad, pasišviesdami žibintais, medžiodavo net iš mašinų.
„Baisu prisiminti, kad tokiose medžioklėse teko dalyvauti“, – ranka moja pašnekovas.
Dažnai būna, kad medžiotojams šauti į žvėrį būna sunku: paprasčiausiai jo gaila. Edmundą medžiokle sudominęs uošvis buvo geras medžiotojas, bet jei namuose pjaudavo kiaulę, visada išeidavo kuo toliau, kad negirdėtų žviegimo.
„Kažkodėl visi galvoja, kad medžiotojai yra žiaurūs, beširdžiai žudikai, jiems nieko negaila. Taip nėra“, – tikino vyriškis.
Sovietiniais laikais į Šiaulių mėsos kombinatą tekdavo vežti žvėrieną. Pro šalį einančios moterys, pamačiusios sunkvežimį su žvėrimis, „auklėdavo“: štai vėl tie žudikai atvežė savo grobį, kaip ne gėda būti tokiems negailestingiems.
Praėjo kažkiek laiko, ir Edmundas tas pačias moteris pamatė skerdykloje: jos su elektriniu strypu smeigia jaučiui į akį ir, dar nespėjus jam visiškai nusibaigti, kabina ant kablio.
„Aš taip niekada negalėčiau padaryti, o joms tai nėra nei žiauru, nei negailestinga, neva medžioklė esanti baisesnė“, – stebėjosi medžiotojas.
Daugelio medžiotojų svajonė – sumedžioti didįjį Afrikos penketą: dramblį, buivolą, leopardą, raganosį ir liūtą.
„Aš iš jų tikriausiai nė vieno ir nesumedžiosiu, nes neturiu tokių galimybių. O gal ir tokio tikslo nėra“, – šypsosi E. Rapalas.
Nuotr. iš E. RAPALO asmeninio albumo:
Namibijoje E. Rapalui teko sumedžioti net keletą karpuočių.
Kirgizijoje į pagalbą medžiotojams ateidavo vietos arkliai…
Šio dviejų metrų laimikio iškamša dabar puošia medžiotojo namus.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.