Pas muzikos prodiuserį talentai ateina patys

A. Dargis teigia: išgirdęs kitokį, dėmesio vertą balsą, visada siūlo mokytis dainuoti. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Šiemet Krašto kultūros premija atiteko ilgamečiam „Sekmadienio studijos“ vadovui, išugdžiusiam ne vieną garsų Lietuvos dainininką, muzikos prodiuseriui Antanui Dargiui, kuris garsina Mažeikius ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų.
Maestro sako, kad surasti talentingus žmones jam dažniausiai padeda atsitiktinumas.

Pinigai pravers

Dargis neslepia, kad šis įvertinimas jam – netikėta ir smagi žinia, prie puikios pavasarinės nuotaikos prisidėjo tokia solidi premija, kuri tikrai pravers.
„Kad gausiu Krašto kultūros premiją, nelabai nujaučiau. Daugelis pažįstamų buvo tos nuomonės, kad Dargis, „Sekmadienis“ jau seniai žinomi, tad šią premiją jis jau yra gavęs… Tad kai kas iš pažįstamų buvo nustebę“, – juokiasi premijos laureatas.
Jo teigimu, ši investicija pravers, nors didelių išskirtinių pirkinių prodiuseriui nebereikia: dabar viskas priklauso nuo idėjų, nuo to, ką darai, kaip dirbi.
A. Dargis džiaugiasi, kad yra žmonių, kurie visada pasiruošę vienaip ar kitaip padėti.
„Gerai būtų įsigyti porą geresnių mikrofonų vaikų dainavimui įrašinėti. Kažką, žinoma, turime, tas mikrofonas mums geriausias, bet pats pigiausias. Daug atima studijos patalpų nuoma, mokesčiai už elektrą. Reikia stengtis darbuotis, kad neitume į minusą. Sunkesniais momentais ieškojom rėmėjų pagalbos, ir sulaukėm. Dėkoju už tai visiems“, – ranką prie širdies spaudė maestro.
Lietuvaičiams A. Dargis nepataria gyvenimo susieti tik su muzika. Nebent būtum labai sėkmingas ir talentingas. Be pomėgio reikia turėti ir atsarginį variantą. Kaip pavyzdį „Sekmadienio studijos“ vadovas nurodo Jūratę Miliauskaitę: ji ne tik dainuoja, bet ir dirba su vaikais. Reikia turėti alternatyvią profesiją arba būti išskirtiniam, kad išlįstum iš lietuviškų rėmų, lietuviškos muzikos ir pasiektum pripažinimą kur nors Europoje.

Pamėgo armoniką

A. Dargis kilęs iš Maigų kaimo, čia mokėsi pradinėje, paskui – Krakių aštuonmetėje mokykloje, brandos atestatą gavo tuometinėje Mažeikių 1ojoje vidurinėje.
Gyvenimą jis lygina su valtimi, į kurią įsėdęs plaukia nesistengdamas daug irtis prieš srovę.
„Į muzikinę valtį įsėdau tikriausiai todėl, kad muzikalūs buvo tėvai: tėvas su draugu grodavo vakaruškose, mama gražiai dainuodavo, per šeimos šventes ji užtraukdavo kartu su seserimi, o tėvas pagrodavo. Visa tai išliko ilgam“, – pasakoja muzikantas ir dainų kūrėjas.
Jo galvoje lyg fotografijos ar paveikslai išlikę atskiri vaizdai. Kai tėvai išvažiuodavo bulvių sodinti ar dar kur nors, mažylį Antanuką pasodindavo ant keturių taburečių, padėdavo armoniką, jam nieko daugiau nereikėjo: tampydavo ją ir buvo laimingas.
„Kartą, matyt, norėjau nulipti, griuvau, truputį sumaigiau armoniką… Dabar galvoju: tai kokio aš amžiaus buvau, jei nuo taburetės nukritau? Daug ką esu pamiršęs ir iš studijų laikų, praeities įvykius primena tų laikų draugai. Muzikai visada jaučiau kažkokį vidinį potraukį“, – pasakojo pašnekovas.

Tampydavo akordeoną

Kai Antanas pradėjo lankyti aštuonmetę mokyklą, kultūros namų meno vadovas Algis Znotinas jį pakvietė groti į kapelą. Tada tiek groti ir temokėjo: keliais pirštais. Neturėjo jokio instrumento.
„Vienas draugas Krakiuose turėjo didelį akordeoną, tai aš po pamokų  keturis kilometrus tą instrumentą tempdavausi į namus, pagrodavau, paskui iš ryto eidamas į mokyklą nešdavau atgal. Nei aš skundžiausi, nei man buvo sunku. Man atrodė, kad taip reikia“, – svarstė A. Dargis.
Vidurinėje mokykloje dainavo garsiojo chorvedžio Vytauto Urbonavičiaus kolektyve, važiuodavo į Dainų šventes, jų choras nuolat tapdavo laureatu. Daugiau jokioje saviveikloje nedalyvavo. Tik paskui laisvalaikiu su draugais buvo susimetę į kapelą, pagrodavo vestuvėse.
„Ir restorane pagrodavome, mokykloje to niekas nežinojo, kartą į restoraną buvo atėję auklėtoja ir direktorius, bet mūsų nepamatė  – pasislėpėme už užuolaidų“, –  juokėsi maestro.

Studijavo pedagoginiame institute

Mokslai Antanui gerai sekėsi iki aštuntos klasės, paskui sušlubavo. Kaip pasakojo Antanas, tuomet jis manė, kad viską moka: pagal tų laikų penkiabalę sistemą, prasidėjo ketvertai, bet vidurinę vis tiek baigė neblogai.
Vėliau – studijos Vilniaus pedagoginiame institute, įstoti šiek tiek padėjo ten studijavę mažeikiškiai.
Prieš laikydamas valstybinius egzaminus Antanas jau turėjo šaukimą į kariuomenę: mažeikiškis žinojo: jei valstybinių neišlaikai – tarnauti teks dvejus metus, jei išlaikai – vienerius. Tad reikėjo stengtis.
„Buvau geras studentas. Jei kompozitorius Jurgutis manęs po egzaminų paprašė padovanoti harmonijos uždavinių sąsiuvinį, tad prastai, matyt, nebuvo“, – svarstė A. Dargis.
Valstybinius egzaminus išlaikė sėkmingai, po jų absolventas atsidūrė Kaliningrade – kariniame dalinyje.
Kariuomenėje ištarnavo tik aštuonis mėnesius, nes įskaitė valstybinius egzaminus. Ten teko patirti visko, kol orkestro vadovas pasigailėjo ir paėmė į savo kolektyvą saksofonininku. Šiuo instrumentu groti Antanas jau buvo pramokęs, bet partijų teko mokytis pasislėpus dalinio katilinėje, kad netrukdytų miegoti kitiems.

Mokykloje nuo ryto iki vakaro

Į namus sugrįžo pavasarį, sugalvojo pailsėti ir tik rugpjūčio pabaigoje susiprato, kad reikia ieškoti darbo. Švietimo skyriuje sužinojo, kad 1ojoje vidurinėje mokykloje reikia muzikos mokytojo.
Darbo netrūko: kaip nuo ryto ateidavo į mokyklą, taip užsidarydavo iki pat vakaro: dirbo dviem pamainomis.
„Ką mokykla turėjo, man viską atidavė: ir pamokas, ir orkestrą, ir chorą, ir muzikos būrelį. Tas būrelis buvo keistas: vienas mokinys grojo vienu instrumentu, kitas – kitu, atsirado toje grupėje ir ne mokinių, tad po truputį pradėjome groti kaimų, paskui miesto šokių vakaruose“, – prisimena muzikantas.
Grupė pradėjo augti, tobulėti, ir atsitiko taip, kad  A. Dargio suburtas kolektyvas per apžiūrą grojo geriau nei kultūros namų muzikantai. Dainas kopijuodavo iš užsienio radijo programų. Kolektyvo, o kartu ir vadovo prestižas augo, tad kultūros namų direktorė Krista Kinčienė pakvietė antraeilėms pareigoms.
Mokykloje A. Dargiui labiau patiko užklasinė veikla, būrelis: ta pati Jūratė Miliauskaitė ateidavo padainuoti net per pertraukas. Muzika, repeticijos ir kitiems muzikantams jau buvo poreikis, ne tik būrelio lankymas.

Su mokykla atsisveikino

Mažeikiškiai turėtų prisiminti, kad 1ojoje vidurinėje mokykloje buvo vieninteliai šokiai, kur skambėjo gyva muzika, norinčiųjų ten patekti būdavo daug, o budintys mokytojai vargdavo su tais ateiviais. Paskui beveik visi persikėlė groti į kultūros namus, bet tai jau nebuvo tik moksleiviškas kolektyvas, įvairaus amžiaus atlikėjai iš Mažeikių vykdavo į pasirodymus Latvijoje, Estijoje.
Po truputį darbas su estradiniu ansambliu kultūros namuose pradėjo trukdyti tiesioginiam darbui, tad dešimties metų pedagoginį stažą turintis A. Dargis nusprendė mokyklos atsisakyti: po koncertų pirmadieniais mokytojo pamokas nuolat vizituodavo direktorius, kita vertus, prasidėjus Sąjūdžiui nebesutapo Antano požiūris su mokykloje reikalaujama propaguoti politika. Dėl šių aplinkybių išeiti nebuvo sunku.
„Pasijutau lyg klounas, nes reikėjo sakyti vienaip, o pats žinojau, kad yra kitaip. Tad ir pagalvojau, kad viso to užteks, ir po dešimties metų reikia trauktis. Jokių problemų nebuvo, jau buvau gavęs ir butą, ir paskyrą mašinai, ansamblis liaudies kolektyvo vardą turėjo, jis buvo žinomas plačiai, „Neringos vėtrungėse“ jau buvome neblogai sudalyvavę“, – prisiminė premijos laureatas.
A. Dargio suburta grupė „Sekmadienis“ tada dar pavadinimo neturėjo: jis atsirado daug vėliau, ir ta istorija gana keista. Ką siūlė, ką galvojo – joks pavadinimas nelipo. Visi buvo užsiėmę, tad laiko susitikti repeticijoms, koncertams likdavo tik sekmadieniais. Ir naujo pavadinimo aptarimui – taip pat.
„Sekmadienis ir sekmadienis, viskas pas mus vykdavo tik sekmadieniais. Taip ir atsirado   pavadinimas“,  – juokėsi grupės vadovas.

Pastebėjo Virgis Stakėnas

Estradinių ansamblių konkurse Joniškyje dalyvaujantį kolektyvą pastebėjo Virgis Stakėnas ir pareiškė, kad tą grupę turi pamatyti visa šalis.
Dainininkas režisavo „Sekmadieniui“ programą „Namai“, jo žmona Ramutė sukūrė drabužius, ir kolektyvas pateko į Palangos „Baltijos jaunystės“ festivalį. Jame mažeikiškiai buvo apdovanoti už kūrybinius ieškojimus, o J. Miliauskaitė – nominuota kaip jauniausia atlikėja.
Antanas prisimena, kad lengva nebuvo: programa keitė programą, grupė daug koncertuodavo, bet gastrolių metu patirtas nuovargis buvo malonus.
Grupė ruošė programą ir 1980 metų olimpiadai Maskvoje, bet į Rusijos sostinę išvykus šiauliškių „Vairui“, jiems kaip kompensacija už darbą atiteko koncertinis turas po Lenkiją. Po to iš kolektyvo pasitraukė Romas Dambrauskas, kuris pradėjo savo karjerą.
„Sekmadienyje“, be J. Miliauskaitės, daugelį metų dainavo Asta Pilypaitė, neilgai, bet spalvingai pasirodė Ingrida Bondzinskaitė, Gintarė Karaliūnaitė. Motinystės atostogų išėjusią J. Miliauskaitę pakeitė charizmatiškasis Tomas Augulis…

Ieškojimai tebesitęsia

Šiemet „Sekmadieniui“ sukaktų 25 metai, tad A. Dargis tikisi suburti buvusį kolektyvą, ir mažeikiškius, o gal ne tik juos, pradžiuginti jubiliejine programa. Vadovas sako, kad Lietuvos televizijos laidos „Mūsų dienos kaip šventė“ metu sulaukė visų buvusių grupės dainininkų pritarimo.
Su „Sekmadieniu“ A. Dargio veikla nesibaigė: jis ir toliau ieško Lietuvos scenos vertų atlikėjų.
Maestro pasakojo, kad po mokyklas ieškoti dainininkų nevaikšto: jie kažkaip savaime ateina. Klausydamas į studiją atėjusių įdainuoti kokio nors kūrinio mokinukų jis išgirsta puikų balsą ir supranta, kad iš šito jauno žmogaus galima išgauti kažką neįprasto.
Jau penkerius metus Antanas dirba su Gintare Korsakaite, kuri ne kartą skynė laurus konkursuose Lietuvoje, tapo jaunimo dainų konkurso, vykusio Berlyne, nugalėtoja. Ji – ir šiųmetinės „Dainų dainelės“ laureatė.
Dabar mažeikiškių kūrybinio dueto laukia festivalis Italijoje. Nemažai vadovas tikisi ir iš kitos merginos – dabar studijuojančios mažeikiškės Agnės Michalenkovaitės.
A. Dargis sako ir pats nežinąs, kodėl norisi padėti jauniems žmonėms, bet kai išgirsta kitokį, dėmesio vertą balsą, visada siūlo bandyti.
„Tai, matyt, kokia įgimta gysla“, – šypsosi Mažeikių maestro.

2 Atsakymai į “Pas muzikos prodiuserį talentai ateina patys”

  1. Birute parašė:

    Malonu ,kad premija atiteko Jums,seniai to nusipelnete! Linkiu geros sveikatos,optimizmo ir puikiu kurybiniu ideju!!!!

  2. GERBĖJA parašė:

    PUIKUS ŽMOGUS, ŠAUNU, KAD TOKIE GARSINA SAVO MIESTĄ, SVEIKATOS IR TOLIMESNĖS KŪTYBINĖS ENERGIJOS JUMS , MAESTRO.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*