Mažeikių užkardos vyresnysis pasienietis kinologas Tomas Taurinskas su tarnybiniu vokiečių aviganiu Rofu vasario pabaigoje miške surado medžio prispaustą ir sąmonės netekusį vyrą, kurio bergždžiai ieškojo artimieji.
„Didelio mano indėlio čia nėra: paleidau Rofą ir toliau jis viską darė pats“, – savo augintinį pagiria 28-erių metų pareigūnas. 
ĮTEIKTAS MAIŠAS ŠUNŲ ĖDALO
Vienos iš televizijų organizuotoje akcijoje „Gerumo diena“ Tomas buvo apdovanotas padėkos raštu už drąsą, o jo augintiniui Rofui atiteko maišas šunų ėdalo.
„Rofui šis renginys tikriausiai paliko didelį įspūdį: iš pradžių jam viskas buvo įdomu, žvalgėsi į visas puses, turėjo praeiti kiek laiko, kol apsiprato.
Man tai buvo taip pat nelengva užduotis. Studijos koridoriai siauri, dalyviai skuba pirmyn atgal, kliudo šunį, todėl reikėjo stebėti aplinką, šuns elgesį ir viską numatyti greičiau už jį“, – dalijosi įspūdžiais Tomas. Tačiau Rofas garbingai atliko savo pareigas: kantriai kentė visus kepščiojimus bei daugybę norinčiųjų ištiesti šuniui „labas“. „Antsnukio dėti nereikėjo, tik tvirtai laikiau pavadėlį“, – sakė pareigūnas.
AUGINTINIUI ATOSTOGŲ NEBŪNA
Vokiečių aviganis savo sugebėjimus yra pademonstravęs ne kartą.
Prieš kelerius metus kartu su policijos pareigūnais sulaikyti keturi nusikaltėliai Žemalės apylinkės miškuose.
„Po vienkiemius tada siautė plėšikėliai. Kai „užspaudė“ pareigūnai, jie pasislėpė miške. Su Rofu tada išnaršėme visą mišką ir pastebėjome nusikaltėlius išbėgančius į pamiškę. Nors jie ir bandė sprukti, tačiau greitai buvo suguldyti ant žemės“, – prisiminė Tomas.
Pareigūno manymu, beveik visi pasienyje tarnaujantys šunys būtų sugebėję atlikti tai, ką padarėRofas, surasdamas Tulnikių miške vyriškį ar prieš pusantrų metų Žiogaičių kaime moterį.
„Mūsų tarnyboje šunys yra išmokyti sekti pėdsakais, svarbiausia, kad jie būtų ne senesni negu paros. Abiem minėtais atvejais Rofui toli ieškoti neteko: einant tiesiai tebuvo apie šimtas metrų“, – sakė pasienietis.
Kitoks atvejis pasitaikė, kai per atostogas šuo Kretingos rajono miške rado keturis artilerijos sviedinius.
„Su šeima nuvykome į mišką rinkti žemuogių. Tačiau aš visą laiką stebėjau savo augintinį, bijojau, kad jis, lakstydamas palaidas, neišgąsdintų atsitiktinio uogautojo. Pamatęs, kad jis kažkuo pradėjo intensyviai domėtis, priėjau artyn ir skubiai teko skambinti į policiją“, – pasakojo pareigūnas.
ŠUNIMIS SUSIDOMĖJO TIK TARNYBOJE
Tomas gyvūnais nuo mažų dienų nesidomėjo. „Apie šunis žinojau tik tiek, kad jie kanda ir loja“, – juokėsi pareigūnas. 1998 metais tarnybą pasienyje jis pradėjo radijo mechaniku, o po metų tuometinis užkardos vadas Vytautas Dabulskis pasiūlė tapti kinologu.
Pirmojo šuns, vokiečių aviganio Falko, ilgai neteko treniruoti: bemokant gaudyti kamuoliuką, gyvūnas jį rijo ir užspringo.
„Nors dar vežėme pas veterinarą, tačiau išgelbėti nepavyko. Netrukus sostinėje gavau naują augintinį, trijų mėnesių Rofą (dabar jam ketveri su puse metų). Pirmą kartą išvydęs, jį pavadinau šikšnosparniu: kojos ilgos, ausys didelės“, – pasakojo Tomas.
Šunų dresavimo pagrindų pasienietis įgijo Vilniaus kinologijos mokymo centre, į kurį vyko beveik dešimt kartų. Ilgiausiai komandiruotė truko mėnesį.
„Geriausia šunį mokyti žaidimų forma, nereikia ant jo šaukti, svarbiausia yra išmokyti jį jausti šeimininko balso intonaciją. Savo augintinį reikia stengtis mokyti kiekvieną dieną, net ir suaugusį šunį pravartu dresuoti bent 24 valandas per mėnesį. Gal todėl Rofas šiuo metu praktiškai supranta viską“, – sakė Tomas.
ŠUO PATS RENKASI ŠEIMININKĄ
„Šuo pats išsirenka šeimininką, kurio komandų jis klauso besąlygiškai. Nors Rofui gali duoti komandą ir žmona Rima, ir duktė Viktorija, tačiau jis visada susiranda mano akis ir iš jų bei judesio sprendžia, ar atlikti jų komandas, ar ne.
Dėl savo šeimos saugumo esu užtikrintas: net ir žaisdamas su dukterimi, Rofas niekada jos neužgaus. Tačiau šuo yra šuo: pašalinį jis gali išgąsdinti“, – teigė jaunas vyras.
Pasak Tomo, Rofas yra įsisąmoninęs dvi komandas, kurių viena skirta sulaikyti ir po kurios jis gali pulti ir įkąsti žmogui.
Po kitos komandos jis apsiriboja tik aplojimu, tačiau jei žmogus agresyviai elgiasi, skeryčioja rankomis, nuo šuns nasrų jį bus sunku apsaugoti.
„Iki dvejų metų šuo dar yra jaunas. Jis gali ir gerai dirbti, bet kartais gali ir apvilti, nesugebėti susikoncentruoti. Vyresnio amžiaus augintiniu jau galima pasitikėti“, – sakė kinologas.
TIKISI ILGAI TARNAUTI
Prieš septynis mėnesius Tomas įsigijo (kaip pats sakė, ne tarnybai, o savo malonumui) antrą vokiečių aviganį, dviejų mėnesių Airą.
„Nors ją iškart pratinau augti voljere, tačiau jau dabar matau, kad Aira yra labiau išdykusi: vos įsileidžiu į namus, tuoj puola ką nors versti. Todėl šunims namuose daug laisvės nesuteikiu: duodu komandą „Gulėt“ arba „Sėdėt“, tada jie būna ramūs. Didžiausia jų padaryta žala – tai nuverstas televizorius, kuris, laimei, vis dar veikia. Plastmasinės lėkštės jų voljeruose pasilaiko tik vieną dieną, todėl tenka ėdesį pilti į metalinius dubenėlius“, – sakė Tomas.
T. Taurinsko teigimu, šuo darbingas būna aštuonerius–dešimt metų, todėl jis tikisi, kad jiedu su Rofu valstybės sienos apsaugos tarnyboje dar ilgai dirbs.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
