Sediškė įsitikinusi, kad tiek savo išvaizda, tiek charakteriu yra tikra žemaitė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Kruopštumu bei darbštumu pasižyminčiai Sedoje gyvenančiai Irenai Strakšienei veiklos netrūksta. Moteris stropiai tvarko savo sodybos aplinką, augina įvairius augalus, renka vaistažoles, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Gyvenimas darnoje su gamta ir darbas suteikia jai stiprybės.
Artimas ryšys su gamta
I. Strakšienę nuo pat mažens supo augalija. Vaikystę moteris praleido Leckavos miestelyje, kur gyveno šalia upės, todėl dar ir dabar juokaudama save vadina „Ventos vaiku“.
Susituokus gyvenimas nubloškė į kaimyninę Latviją, kur Irena su šeima ilgą laiką gyveno nuošalioje, miškų apsuptoje vietovėje. Žmonių užmirštas gamtos kampelis šeimai patiko, todėl čia jie praleido ilgą gyvenimo laikotarpį. Tačiau metams bėgant likimas Strakšius vis tik sugrąžino į gimtąjį kraštą. Pastarieji dešimt gyvenimo metų prabėgo Sedoje, sodyboje, įkurtoje netoli miesto centro. Nors aplinka čia ir neprimena gyvenimo miškų apsuptyje Latvijoje, tačiau natūralios gamtos grožį ponia Irena kuria pati. Sodyboje gausu įvairiausių augalų, ne tik gydančių ir mažinančių oro taršą, bet ir puošiančių sodybos aplinką.
Pašnekovės teigimu, gamta yra auklėjanti ir žmogų mokanti stichija, todėl būtina ją tausoti ir palaikyti ekologišką aplinką.
Tautos žolininkė
I. Strakšienė renka vaistažoles. Moteris prisimena, kad vaikystėje su močiute vaikščiodavo po laukus ir ieškodavo gydomųjų žolių, tačiau būdama vaikas dar nesuprato to užsiėmimo svarbos.
Vaistažolėmis pašnekovė susidomėjo tada, kai sužinojo apie sunkią dukros ligą.
Žolelių arbatomis išgydžiusi dukrą moteris pradėjo labiau domėtis vaistažolių teikiamomis galiomis ir taip gydėsi ne tik pati, bet pagalbos ranką ištiesdavo ir sergantiems aplinkiniams.
Sediškė tvirtai įsitikinusi, kad tik teisingas ir malonus elgesys su augalais gali suteikti teigiamų galių: „Su žolelėmis reikia bendrauti taip pat, kaip ir su žmogumi. Kad ir ką darytum, svarbiausia, neužmiršti trijų žodžių: prašau, atsiprašau ir dėkoju.“
Moters teigimu, tik tikras žolininkas nuskins žolę tada, kada tai galima daryti ir kada ji teikia gydomųjų galių. Tokių dalykų nei išmokti, nei perskaityti knygose neįmanoma, todėl gebėjimą suprasti ir bendrauti su žolėmis pašnekovė teigia gavusi iš Dievo, o aplinkinių pavadinta būrėja moteris kategoriškai atkerta: „Neužsiimu nei burtais, nei kitais maginiais veiksmais, todėl jokiu būdu nevadinkite manęs burtininke ar ragana! Esu tiesiog paprasta tautos žolininkė.“
Neįsivaizduoja gyvenimo be darbo
Nuolatinė veikla – neatskiriama darbščios žolininkės gyvenimo dalis. Moters kruopštumą bei veiklumą rodo tvarkingai prižiūrima sodyba ir jos aplinka: smulkiais akmenimis grįsti takeliai, gėlynuose išdėliotos figūros iš akmenų ir kiti dekoratyviniai dirbiniai. Visi akmenėliai rasti ir sunešti į namus renkant žoleles ir taip kruopelė po kruopelės kuriamas sodybos grožis.
Žolininkė su malonumu dirba savame kampelyje, o kai rezultatais pasidžiaugia ir kiti, visai smagu pasidaro. Pašnekovė teigia, kad darbas išgydo viską. Žmogaus fiziologinio kūno ligas sukelia dvasinės problemos, kurios išgydomos gyvenant vienovėje su gamta ir darbu.
Tikra žemaitė
Nors I. Strakšienei ilgą laiką teko praleisti Latvijoje, savo šaknų ji nepamiršo ir su pasididžiavimu sako esanti tikra žemaitė.
Pašnekovė prisimena, kad gyvenant kaimyninėje šalyje buvo sunku derinti latvių ir žemaičių kalbas, tačiau savo gimtosios tarmės neatsisakė.
Žolininkės teigimu, tikras žemaitis turi būti žemo ūgio, stiprus, be galo geras, sąžiningas, doras žmogus. Jis niekada iš kito neprašys, nevogs, bet pats užsidirbs ir kitam dar duos.
„Tiek išvaizda, tiek charakteriu esu tikra žemaitė. Savęs neaukštinu ir nežeminu, tačiau nuo mažens esu pratusi duoti, o ne imti, pati užsidirbti ir dar kitiems padėti. Toks ir turi būti tikras žemaitis“, – apibendrino sediškė.
Gal galite telef.nr.parayti Irenos
ir mane buvo numloškęs pas ponią Ireną. Tai labai maloni moteris, kuri teisingai įvardino mus ištikusias bėdas ir patarė ką reikia daryti, norint pagerinti savijautą ir diagnozuoti ligą. O šiuolaikiniai daktarai irgi ne dievai. Mano nuomone likimas pats nuveda ten, kur gali rasti išeitį iš susidariusios padėties….
Deja, mirusieji jau neprabils…Neturint medicininio išsilavinimo viskas labai netikra.Ta pati žolelė gali vienam padėti, o kitam pakenkti. Eksperimentai su žmonių sveikata ir gyvybe negalimi. Deja, kol žmonės ir už šiaudo griebsis susirgus, o ne šiuolaikine medicina pasikliaus, tol „avelių“ bus.
idomu ,idomu ,,,is dazytojos i raganas ,,,is raganu i daktares,,,ar neprakars tamstos tas gebejimas ,taip sekmingai gydyti zmones,,,dievas yra
noreciau susipazinti su ponia Irena ir esant galimybei su Ja pabendrauti. Domina vaistazoles ir savitas teisingas poziuris i gyvenima. Butinai susirasim ponia Irena ir jei Ji leis, pasidziaugsim jos aplinka ir busime labai dekingi pasidalyta ismintimi ir patarimais.
Sveika Irute,tikiuosi pasveikote.Sekmes Jusu darbe,malonu kad nenuleidziate ranku ir padedate kitiems.
Nuosirdziausias aciu siai sviesiai ir stipriai moteriai uz zmodiska siluma ir uz zodzius, palaikancius ir pakeliancius naujam gyvenimui
Teko laimė pažinti šią nuostabią moterį nuo mokyklos laikų. Esu dėkinga jai už pagalbą susirgus ir šiltą bendravimą.