Aktorius Ramūnas Rudokas: „Aš tikrai nesu pats geriausias tėtis…“

Jeigu piko metu Mažeikiuose pamatysite neaiškiai manevruojančią mašiną, aktorius Ramūnas Rudokas pataria neskubėti skambinti pareigūnams. Galbūt mašiną vairuoja tėtis, kuris įvairiais triukais stengiasi išblaškyti mažametį vaiką – kad mašinoje neužmigtų. Juk jeigu vaikas užmigs mašinoje, vadinasi, jis nemiegos naktį, vadinasi, be miego bus ir tėvai…
Tai tik viena iš minčių apie tėvystę monospektaklyje „Tėtis“. Komedijos personažus įkūnijęs aktorius „Santarvei“ prisipažino, kad gyvenime vis tik jis nėra pats geriausias tėtis…

– Spektaklyje matome vyro emocijų permainas: nuo žinios apie nėštumą iki šeiminio gyvenimo atsiradus vaikeliui. Scenoje linksmai pateikiate ne pačius maloniausius tėvystės potyrius. Tiesa, turbūt daugelio tėvų patirtus, tik nutylėtus. Kodėl apie rimtus dalykus kalbate nerimtai?
– Taigi esant tėčiu nebūtina verkti visą laiką, nebūtina bėdoti, kaip yra blogai, kad esi tėtis. Man atrodo, kad šypsena yra pats svarbiausias dalykas. Sveikas juokas yra didžiausias džiaugsmas, ir sveikata, ir gėris. Spektaklis tikrai linksmas, nepaisant to, kad žemaičiai rimti žmonės…
– Perduodu devynmetės Ingos klausimą: „Kodėl tie tėčiai nuolat panikuoja?“
– Kai jaunas žmogus tampa tėčiu, po poros metų, kai vaikas jau pradeda lakstyti, mamos įgauna vienodą veido išraišką – yra nuolat susirūpinusios. O tėtis vaikšto nuolat išsigandęs, susirūpinęs ir vis dar truputėlį nustebęs. Vieninteliai žodžiai, kuriuos jis gali pasakyti savo sūnui ar dukrai: „A kur mamytė?“ Jeigu mamytės nėra šalia, vadinasi – jau ir panika.
– Akcentuojate, kad tai projektas su humoristiniais pastebėjimais apie tėvystę.
– Keičiasi žmonės prieš kūdikio gimimą, kas atsitinka su pora, su šeima po kūdikio gimimo.
Bet tarp tų humoristinių dalykų galima pastebėti ir frazių, kurios tikrai pasieks ir pačias šalčiausias širdis, šiltai pasieks. Išliks prasmingi žodžiai žmonėse, ne tik juokingi.
Tėčio vaidmuo, žinoma, pagrindinis, bet toli gražu – ne vienintelis. Taip kad tenka įsikūnyti į daugiau veikėjų – apie dvylika personažų.
O iš ko sudėjau vaidmenis?.. Pats buvau ir esu tėvas, kad ir koks būčiau „nekontaktinis“.
– Spektaklyje užsidedate ne vieną kaukę. Koks tas tikrasis Ramūnas Rudokas – tėtis?
– Oi, mano tėvystės istorija labai paini ir sudėtinga. Aš tikrai nesu pats geriausias tėtis, nors bandau įkūnyti visai teisingą, normalų ir gerą tėtį. Tekdavo eiti ir į tėvų susirinkimus, ir į darželį. Ir nieko nuostabaus.
Mano viena dukra, šešiolikos metų, mokosi Anglijoje, vidurinį mokslą bebaigianti, vėliau įgis profesiją. Jos nebėra Lietuvoje, tai vienintelis mano rūpestis yra: pasišnekėti su ja ir paremti finansiškai pagal išgales. Antrajai jau vienuolika metų, mokosi vidurinėje Vilniuje. Tai nebėra maži vaikai, tad prie auklėjimo prisidėti per daug jau nebegaliu. Tuo labiau kad jos gyvena su mamomis.
– Ar daug veiklos gyvenime turintis žmogus gali būti geras tėtis?
– Žinoma, jis negali būti geras. Aš ir nesakau, kad esu geras tėtis gyvenime. Aš esu tas „lekiantis“ tėtis, lekiantis žmogus. Bet nemanau, kad aš kažkur lekiu, kažkur skubu. Kad turiu daug veiklos, tai nereiškia, kad aš ją vykdau galvotrūkčiais, negalvodamas, ką darau.
Aš patenkintas savo veikla ir laimingas, tai yra darbai, kurie man pakankamai lengvai einasi. Tai mano gyvenimas. Manau, daug blogesnis variantas – veiklos neturintis tėtis, tėtis prie televizoriaus.
Kada vaikai maži, tai aš rekomenduočiau pagal galimybes kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais. Niekas to neatstos…
– Kokį įspaudą pačiam gyvenime paliko Jūsų šviesios atminties tėtis?
– Mano tėtis mano gyvenime yra padaręs labai didelį įspaudą. Labai daug prisidėjęs prie mano auklėjimo, prie gyvenimo kūrimo. Mano tėtis buvo labai stipri asmenybė, labai didelį darbą nudirbo, kad aš būčiau toks, koks esu.
Jo netekau prieš keletą mėnesių, o iki šiol negaliu patikėti, kad jo nėra. Man atrodo, kad aš parvažiuosiu į savo namus ir jis stovės kieme su savo šunimi ir lauks manęs. Kaip visada, kaip įprasta…
Nuotr. iš asmeninio albumo.: R. Rudokas prieš spektaklį Mažeikiuose juokavo: „Tikiuosi, kad nebus taip, jog žemaičiai linksmą spektaklį žiūrės tyloje, o juoksis parėję namo“.