Mažeikių bendruomenė šiltai, audringais plojimais ir gėlių jūra priėmė jiems pasiūlytą prie Savivaldybės kultūros centro susikūrusio Skrajojamojo teatro antrąjį spektaklį. Šiemet mažeikiškiams parodyta komedija pagal Balio Sruogos kūrinį „Dobilėlis penkialapis“.
Apie tai kalbamės su spektaklio režisiere Airida LEMENTAUSKIENE.
– Kodėl pasirinktas būtent „Dobilėlis penkialapis“?
– Pirmiausia, kad šis kūrinys yra lietuvių klasika. Skrajojamasis teatras, kaip liaudies teatras, turi tarnauti lietuviškam žodžiui. Pirmoji idėja pasirinkti šį kūrinį buvo Martyno Januškos – mūsų praėjusių metų kuratoriaus ir vadovo.
tru pernai buvo pastatęs Dviejų Moterų komediją „Velnias spąstuose“ – V. M.) Mes buvome numatę statyti spektaklį su jo palaiminimu, bet kai Martynas dėl tam tikrų aplinkybių paliko tą vairą man, Balys Sruoga ir liko. Esu jauna režisierė, tad apie tą klasiką nelabai ką žinau, su šiuo spektakliu nebuvau nei susidūrusi, nei jo mačiusi, todėl šiam pastatymui buvo svarbu, kad jis nesidubliuotų, nebūtų kieno nors kopija.
Galėjome pasirinkti ką nors kita, bet šis spektaklis aktualus: tai yra lengva komedija apie vyro ir moters santykius. Tai klasika, paremta žodiniu menu, prie kurio žiūrovą reikia pratinti, nes dabartinis teatras yra pasidaręs daugiau pramoginis, o čia reikia klausyti, ne tik sėdėti ir matyti daug mizanscenų. Tai duoklė lietuviškam žodžiui ir tikram lietuviškam teatrui. Aš manau, kad teatras po truputį sugrįš prie to, kas buvo daroma, o nenueis vien tik į šou.
– Kaip šiemet pavyko surinkti vaidintojus, kas jie?
– Didelio vaidintojų pasirinkimo mes neturėjome: turėjome apie dešimties žmonių praėjusių metų trupę, kurios pagrindas – septyni žmonės – liko, o penki – nauji.
Trūko vaidintojų, tai teiravomės tarp savų pažįstamų, pirmiausia, kas norėtų vaidinti. Kalbėti apie tipažą, apie charakterį kaip mėgėjams ir rasti žmogų, kad atitiktų viską – neįmanoma. Kai jau turėjome žmones, skirstėmės, kam kas artimiau. Pasirinkimo tokio, kaip norėtųsi, nėra. Tai juk ne profesionalai aktoriai, iš kurių galėtum matyti, kas ką galėtų.
Trupė labai įvairi: Antaną Šiaučiūną vaidina Viktoras Šliogeris iš Telšių, yra net trys vyrukai iš Viekšnių: Paulius Mylė, kūręs Marcelino Šeškaus vaidmenį, Arūnas Baltutis, suvaidinęs Liną Puskepalį, bei Vidmantas Erlickis, įkūnijęs Kriziaus Šnipščiūno vaidmenį.
Visi kiti esame mažeikiškiai: Rožės Kumpytės vaidmenį kūrė Kristina Antanavičienė, Magdusės Pipynienės – Virginija Dementjevienė, Alžbutės – Jurga Juodpusienė, Jono Geležėlės – Rinaldas Kojelis, Petro Pipynės – Juozapas Kukštas, Agnės Skruzdienės – Ona Griciutė, Teklės Bračgulienės – Regina Dubiniauskienė, solistės – Marija Katilienė.
– Kiek žinau, praėjusiais metais spektaklį pastatėte per itin trumpą laiką. Kaip sekėsi šiemet?
– Praėjusiais metais buvo labai greitas blynas, susisukom per mėnesį. Šiemet dirbome daug ilgiau: į sceną lipome jau nuo balandžio pradžios. Praėjusiai metais suvaidintas „Velnias spąstuose“ buvo visai kitoks kūrinys – dar liaudiškesnis, ten mes nekūrėme jokių šiuolaikiškų detalių, o šiame spektaklyje aš stengiausi sujungti klasiką, išlaikyti šiek tiek to laikmečio detalių ir kartu įvesti kažko artimo šiuolaikinio žiūrovo akiai: žaidėme su spalvomis: raudona – moteriškumo, žalia – vyriškumo ir senberniškumo pradas. Tokios detalės priimtinos šiuolaikiniam žiūrovui – pjesėje nieko panašaus nėra.
Pernykštis spektaklis artimesnis klojimo teatrui, dabartinio vaidinti lauke nelabai pritaikysi. Su tuo apšvietimu labai vargom, vyrai man net priekaištavo, ar aš ne per aukštai šoku. Gal visu šimtu procentu ir nepavyko įgyvendinti to, ką aš buvau sumaniusi.
Pernai pradėjome nuo paprastesnio spektaklio: Martynas taip buvo sumanęs – nuo paprastesnio pereiti prie sudėtingesnio. Ir Vaičkus juk kūrė profesionalų teatrą, pradėdamas nuo klojimo.
– Kai kas nors daroma, neapsieinama be sunkumų. Su kokiomis kliūtimis susidūrėte Jūs?
– Visų pirma man trukdė mano amžius: esu dar pakankamai jauna, pernai buvau vaidintoja, klausiau Martyno. Pati esu režisierė, bet dirbu tik su vaikais, o čia, nors ir mėgėjai, bet jau vyresni už mane ir jau suaugę žmonės. Ir kai man staiga iš vaidintojos pasiūlė tapti režisiere, buvo baisu, kaip su tais suaugusiais žmonėmis bendrauti. Juk reikia išreikalauti, o aš labai bijojau. Buvo kalbų, kad režisierė sunkiai tvarkosi, bet kažkaip po truputį jie mane priėmė ir aš pradėjau žiūrėti kitaip – suaugęs, nesuaugęs, bet jeigu blogai – reikia pasakyti.
Ir ta adaptacija – pereiti iš aktorės prie režisierės buvo nelengva, juolab kad mes visi vienoje plotmėje augę.
Taip pat sunku buvo suderinti laiką: visi esame dirbantys žmonės, vieną dieną vienas negali, kitą – kitas, pati dirbu trijuose darbuose, tad teko lakstyti pagal kiekvieno pageidavimą. Ateičiai pasakiau: jeigu jau ryžtamės tokiam darbui, susidarom griežtą grafiką ir dirbame. Darbo organizavimas dėl laiko su suaugusiais žmonėmis yra labai sunkus.
– Jono Geležėlės vaidmenį kūrė Jūsų tėvas Rinaldas Kojelis. Kaip sekėsi vadovauti tėvui?
– Iš pradžių buvo sunku, kiti net sakė, kad tėtis gauna daugiausia pastabų nuo manęs. Iš tiesų nesmagiai jaučiausi – kaip čia ką nors sakysiu. Tėvo vaidmuo buvo vienas iš ryškiausių, laikui bėgant įtampa augo ir be pastabų neapsiėjau.
Negalvojau, kad tėtis vaidins, bet prireikė vieno vyro ir nebebuvo iš ko rinktis. Tėtis buvo vaidinęs dar mokykloje to paties Martyno Januškos diplominiame spektaklyje. Sunku dirbti, kai vaidina artimi žmonės ir reikalauti iš jų… Juolab kad mano tėvas – verslininkas, turintis savo nuomonę, bet į mano pastabas įsiklausė ir padarė bene didžiausią pažangą. Nežinau, ar tai dėl to, kad dukra labai stengėsi, ar šiaip labai norėjo įrodyti…
Bet aš daugiausiai tų pastabų sakydavau, nes vaidmuo iš tiesų labai sudėtingas, daug mizanscenų, tad labai reikėjo stengtis. Buvo visko: ir pulsą matavom, ir mama sakė, kad infarktą įvarysiu… Bet vaidmuo tikrai pasisekė.
– Praėjusiais metais spektaklyje kūrėte vieną pagrindinių vaidmenų – Magdelės. Ar šiemet nesinorėjo lipti ant scenos?
– Labai norėjau ir šiemet vaidinti: man buvo skirtas pagrindinis Rožės Kumpytės vaidmuo. Aš jį labai puikiai įsivaizdavau, buvau apie jį daug galvojusi. Bet staiga man pasiūlė režisuoti… Iš pradžių galvojau, kad suspėsiu ir tai, ir tai, bet žiūriu, kad neįmanoma. Dvylika žmonių suvaldyti scenoje ir dar pačiai čia pat būnant!
Ačiū Dievui, kad mane išgelbėjo mano bendrakursė, kuri taip pat Klaipėdoje baigusi lietuvių filologiją ir režisūrą, dabar gyvena Mažeikiuose. Ji augina vaikelį, beveik neišeina iš namų, tad jai čia buvo kaip pramoga: paprašiau, kad gelbėtų, ir gelbėjo.
– Spektaklis pastatytas, suvaidintas, mažeikiškių gerai įvertintas. Kas toliau?
– Dirbsim ir toliau, jei tik žmonėms nepraeis entuziazmas. Man tai irgi įdomu: tikriausiai visiems norisi tos didesnės scenos. Jei tu kažką darai, yra kažkokie laipteliai, kuriais norisi po truputį kilti. Ne tiek dėl šlovės, bet ir dėl Mažeikių kultūrinio lygio. Nesakau, kad esu didelė menininkė ar režisierė ir jį pakelsiu, tačiau bet koks darbas ir pastangos pritraukiant būrį mėgėjų, žiūrovų kažkaip praplečia paties miesto akiratį. Galų gale ir žmonės stengiasi kelti savo lygį: mes nesame tokie, kad viskas pavyksta iš karto. Reikia daugelio metų įdirbio ir man, ir tiems vadinamiesiems aktoriams.
Jau netyla skambučiai, ir manęs klausia, kas toliau. O tas „toliau“ bus rudenį. Nesakau, kad važiuosime į didelius miestus, bet norime dalyvauti kokiame mėgėjų teatrų festivalyje, kad žmonės, kurie įdėjo daug darbo, atsiimtų kažkokią grąžą iš žiūrovų.
Bandysime pavažinėti po rajonus, miestelius. Kultūros centro direktorė Krista Kinčienė labai kalbina artimiausiu metu nuvažiuoti su spektakliu į Palangą. Bandysime susisiekti su jų kultūros centru. Vasarą Palangoje daug žmonių, neaišku, kiek jų ateis. Bet tikimės, kad susirinks tie, kurie žino, kas yra mėgėjai, kas pasiilgę liaudiško teatro.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauk: „Dobilėlio penkialapio“ vyrų kompaniją puikiai apie pirštą vyniojo komedijos moterys.
Antrasis mažeikiškių Skrajojamojo teatro spektaklis sutiktas palankiai
