„Taip drėgna, kad net sąnarius laužo,“ – susitikę su dvidešimt dvejų metų pianistu Šarūnu Meškiu pirmiausia aptariame darganotą lapkritį.
Tik prie puodelio arbatos sušilęs mažeikiškis muzikantas prisipažįsta, kad „tuo daiktu“, pianinu, vaikystėje visai nenorėjo groti… Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas tada dar negalvojo, kad scenoje reikės ir lenktyniauti.
– Kadangi mažeikiškiai nelabai Tave pažįsta, papasakok, kaip atkeliavai į muzikos pasaulį?
– Mama atvedė į Mažeikių muzikos mokyklą, o jau ketvirtą klasę pradėjau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje. Iš pradžių planavo leisti į smuiką, nes atseit dar labai mažas buvau. Galų gale vis tiek leido groti tuo daiktu – pianinu. Nenorėjau aš jo. Kai buvau mažiukas, aš tikrai nenorėjau groti. Gal tinginys buvau? Man nebuvo faina.
Lūžis įvyko aštuntos klasės pabaigoje. Kai visą laiką gyveni tarp muzikantų, nebėra kitos išeities ir pradedi konkuruoti su savo bendraamžiais. Tu atsiduri akligatvyje ir turi tik du pasirinkimus: arba atsitraukti, arba būti pirmam. Tada ir eini daryti darbą, užsikabini, o dauguma bendraamžių atkrito, pasirinko studijuoti kitas specialybes.
– Gal ir dėl to, kad muzikams ne taip lengva Lietuvoje?
– Čia nepragyvena iš muzikos niekas. Visi užsiima visokiomis „chalturkomis“: nuo nuodėmingų iki paprastų, eilinių darbų. Aš pažįstu žmonių, kurie net kontrabanda užsiiminėja. O ką daryti? Valgyti reikia, o Vilnius, arti Baltarusija…
Pats abejonių turėjau vos įstojęs į akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – K. V.). Labai sunkus perėjimas buvo iš mokyklos į akademiją. Toks psichologinis balaganas buvo. Dėl specialybės dėstytojo buvo klausimų, dėl išvažiavimo į užsienį. Bet susitaikiau su tuo, kad aš vis tik pasiliksiu Lietuvoje. Iš dvidešimt penkių bendraklasių muzikantų, čia likome tik keturi.
– O kur patriotiškumas?
– Oi, nėra jo. Tačiau visur problemos. Turiu draugą, kuris įstojo į mūsų akademiją, pirmais metais jam žinomas dirigentas pasakė: tau čia vietos nėra, tu čia darbo negausi. Ne dėl to, kad tu nesugebi, o dėl to, kad viskas jau yra paskirstyta.
Klausytojams smagu pasižiūrėti gerą koncertą. Bet iki to nuostabaus vakaro sukūrimo yra tokių didelių bėdų užkulisiuose, kad… Tai yra tam tikra mafija, kaip ir visur.
Tad tas mano draugas išvažiavo į Austriją. Vieno mėnesio gyvenimas Vienoje atsieina mažiausiai keturis tūkstančius litų. Ir taip šešerius metus.
Aš analizuoju savo draugo pavyzdį ir galvoju: jeigu aš pasirinkčiau tokį kelią, kada man visa tai atsipirktų? Tam žmogui dvidešimt treji metai, mokslus jis baigs trisdešimties, ir tik tada galės ieškoti ir kabintis į gyvenimą. Čia žiauru.
Aš spėjau į tą traukinuką, kad galiu studijuoti nemokamai. Man pasitaikė labai geras dėstytojas. Džiugu! Susitinku su grįžusiais atostogų draugais, kurie investuoja labai didelius pinigus, ir suprantu, kad jiems vis tiek yra nežinomybė… Ten tu esi svetimšalis, tavo eilė ateis paskutinė, nebent tu esi genijus. Bet genijų pasitaiko vienetai…
– Ir bet kuriuo atveju reikia įdėti juodo darbo. Iš kur semiesi energijos?
– Minėjau, kad turiu labai gerą dėstytoją – Jurgį Karnavičių. Jis yra be galo draugiškas ir leidžiantis pajusti, kad jis yra paprastas. Didžiulė pagarba jam. Jis moko pirmiausia groti sau, o ne kitiems žmonėms suteikti pramogą. Pirmaisiais metais mane mokė tiesiog džiaugtis. Groji groji, ir tau kažkas labai pavyko. Labai gerai, fantastika! – pasidžiaugi. Mokykloje buvo kitaip: kai prasidėjo aštuntoje klasėje lenktynės, taip tęsėsi iki baigimo…
O čia ateini būti tuo, kuo nori, kuri save, dėlioji. Nebematau poreikio, prasmės su kažkuo lenktyniauti. Kaip aplenkti? Greičiu? Miklumu? Juk čia ne sportas… Stadione reikia rungtyniauti, o čia ieškai kitokių dalykų.
– Kaip tada beldiesi į klausytojų širdis?
– Stengiuosi groti tokius kūrinius, kurie yra primiršti. Yra daugybė kūrinių, kuriuos pianistai groja vienas po kito, tą patį per tą patį. Man neįdomu. Jei turiu kokį atsiskaitymą, egzaminą, stengiuosi pasirinkti tokią programą, kurią komisija būtų girdėjusi gal prieš trisdešimt metų.
Kad nebūtų „nugrota“, nuvalkiota ir įdomu… Man pačiam žiauriai įdomu. Kiek galima tą patį gludinti ir gludinti? Nepatiktų pasiimti kūrinį, kurį tiek daug kartų girdėjęs, kad galėčiau perrašyti. Tada grotum tik dėl to, kad grotum. Nebeskanu.
Visi muzikai pasakys tą patį: muzika yra visas gyvenimas. Tai ne mano darbas. Aš groju sau, o pinigai už koncertą – tai ne pinigai už atliktą darbą, tai tiesiog atėję pinigai…
– Nebeįsivaizduoji gyvenimo be muzikos. Meilė muzikai ir meilė moteriai nekonkuruoja tarpusavyje?
– Aš ketverius metus gyvenu su savo drauge. Tai kažkaip pasidaliname ta meile… Mano draugė fotografė, prie meno, tad džiaugiuosi, kad supranta mane.
– Sako, moterys vis pasiožiuoja. O kaip su muzika?
– Taip, visada yra kažkokių neįveikiamų dalykų, bet tai tėra laiko klausimas. Kartais reikia sukąsti dantis ir įveikti. O kartais ateina suvokimas, kad čia ne tavo nosiai. Iš tiesų ne tau skirta. Tada kam to imtis?
Yra buvę, kai pasiėmiau groti kūrinį, pradėjau mokytis. Dvi savaites niekaip jis man nelipo. Pajutau, kad aš jo nepagrosiu. Kol kas nemėgstu Mocarto, nesu dar jo grojęs. Kažkaip nepriėjau prie to ir nebijau pasakyti. Sako, Mocartą geriausiai pagroja mažamečiai arba senukai. Pastaruoju atveju tave lydi be galo didelė patirtis, o kol esi vaikas, tol tu nieko nemąstai. Ir tai yra fantastiškai gražu! Yra begalė kitų kūrinių pasirinkti.
– Kiek kūrybos yra kūrinio atlikime?
– Dėstytojas Vytautas Barkauskas sako: atlikėjams yra lengva pasiimti natas ir skaityti, šiek tiek kažką pakoreguoti. O kompozitoriams – sunkiau. Pasiėmę tuščią lapą, jie turi parašyti taip, kad atlikėjas kūrinį įveiktų, kad klausytojas suvoktų, kad tave įvertintų.
Aš visiškai su juo sutinku. Jeigu rimtai kurčiau muziką, nežinočiau, nuo ko pradėti…
O pats kiekvieną kartą įdedi skirtingai, priklauso nuo nusiteikimo. Prieš mėnesį turėjau koncertą su dirigentu Sauliumi Sondeckiu. Pamenu, buvo toks teigiamas psichologinis nusiteikimas, kada aš pats į sceną išėjau su dideliu džiugesiu, suvaldžiau stresą ir baimę. O būna, kada išeini ir visas drebi iš baimės, kaip nesuklysti.
– Baimė turbūt dažniau lydi pasirodymus konkursuose…
– Nėra šlykštesnio jausmo nei dalyvauti konkurse. Tu gali labai gerai sugroti, bet komisija pasakys, kad esi ne konkursinis tipas. Gali turėti pakankamai rimtą, brandžią ir solidžią programą, bet jiems gal tuo metu reikia besitaškančio, besiplaikstančio šoumeno prie fortepijono.
Tačiau dalyvauti konkursuose reikia. Pasakysiu kaip senas žmogus: laikas bėga. Bet iš tikrųjų bėga konkursinis laikas, kada tu gali dalyvauti konkursuose. Rimtieji konkursai organizuojami šešiolikos–trisdešimties metų amžiaus muzikams. Man dabar pats metas dalyvauti: jei ne dabar, tai nebebus kada.
– Vis kalbame apie muziką. O kas šalia muzikos Tavo gyvenime?
– Filmai! Labai juos mėgstu. Nespjaunu ir į holivudinius filmus: kiek yra gerai padarytų, gerai suvaidintų. Buvo momentas, kada labai stebėjau filmų techninę pusę, bet supratau, kad ne tą reikia daryti. Reikia leistis būti suvalgytam, kad liktum – va, jis mane įsuko ir apgavo.
Deja, tenka prisipažinti, kad esu tas didžiulis begėdis – piratas. Man kino teatras su aštuoniolika litų kainuojančiu bilietu – kol kas per brangu.
– Ir tai girdime iš atlikėjo, kurio plokštelę kada nors gal siųsis klausytojai…
Ir tegul! Čia nieko nepadarysi. Bet čia yra žiauriai daug pliusų. Tegul nesiskundžia kino kūrėjai. Per tą programą labai daug žmonių gali apsišviesti, pamatyti, išgirsti. Ir reklama pasiekia daugiau vartotojų: prisiminkime, kaip skrenda Žmogus Voras ir staiga penkioms sekundėms nutupia ant didžiulio „Carlsberg“ furgono…
Beje, kalbant apie reklamą, ką tik baigiau skaityti gerą Frederiko Beigbederio knygą apie reklamą. Man patinka tas vyriškas rašymo stilius: tiesiai šviesiai, neapsimetinėkime, gyvenime yra taip, kaip yra.
– Kas dažniau nugali: filmas ar knyga?
– Knygą reikia skaityti tada, kai nori, o ne tam, kad visiems įrodytum, jog perskaitei. Ypač kai skaitoma dėl mados. Aš neskaičiau „Da Vinčio kodo“, ir aš didžiuojuosi. Bet žiūrėjau filmą, tad iš esmės mintį pagavau, moralą gavau.
Žinok, jeigu kokius tris puslapius manęs knyga neužkabino, aš ją padedu į šoną. Negi lauksi ir skaitysi dar dešimt puslapių?
Labai patinka Juozas Erlickas, galiu jį skaityti ir skaityti. Patiko „Krikštatėvis“. Pasiėmiau kažkada moterišką romaną skaityti ir padėjau jį į šoną…
Aš tų knygų esu tiek perskaitęs, tik kad ne raidelėmis parašytų…
– Prašei priminti, kad papasakotum apie maisto gamybą…
– O taip! Kažkaip buvau užmiršęs paminėti tai. Patinka eksperimentuoti, tad grįžęs namo padarau kokią nesąmonę. Paskutinį kartą kepiau menkę, apvoliotą sėlenomis, ant keptos menkės – varškės sūreliai, pertrinti su pelėsiniu sūriu ir paprikom, o apačioje keptos morkos. Savo draugę prisipratinau prie gamybos technologijos, tad jai daug kas patinka, o kiti nepripratę prie mano skonio. Žinoma, kiekvieną dieną nepasidarysi su pelėsiniais sūriais, čia tik šventiniais vakarais ar savaitgaliais.
Svarbiausia, kad virtuvėje gali užsimiršti. Vienintelis reikalas čia: kad nepridegtų, nepervirtų, neperkeptų, čia smulkiai pjaustyti, čia stambiai, taip toliau. Įeini į virtuvę ir esi ten. Ir visas tas procesas malonus – iki pat persirijimo.
Ir skonis keičiasi. Mėsos patiekalus gardinu keptais svogūnais, kurių vaikystėje nekenčiau. Dabar jį iš naujo atradau! O dar jei pabarstytas džiovintos paprikos milteliais… Rozmariną, baziliką labai mėgstu.
– Kalbi apie malonų gamybos procesą, o kaip pateikimas ant stalo?
– Turi būti ir gražu. Mane įkalbėjo draugė sukurti savo receptų „blogą“. Ji sako: taip skaniai ir taip gražu, kaip nenufotografuosi?
Iš tiesų pradėjau ir pagavau kablį. Pirmiausia reikėjo išmokti gaminti, nes atsibodo mokykloje valgyklinis maistas… Be to, mano draugė nemoka gaminti. Pirmais metais ji gamino ir aš pasakiau sau: aš šito nevalgysiu. Kad taip pagalvojau, aš jai prisipažinau tik šiemet…
Tad tiesiog aš perėmiau maisto gaminimą. Manau, kad tai normalu, kad žmonės kažkokių dalykų nemoka daryti. Pavyzdžiui, aš nemoku būti tvarkingas, man tiesiog neišeina.
– O kiek muzikoje yra tvarkos?
– Nežinau, kiek ten yra tvarkos… Kuo labiau ieškai joje kažkokios tvarkos ar sistemos, tuo didesnis chaosas pasidaro…
Nuotr. iš asmeninio albumo.: Muzika reikia mėgautis, o rungtyniauti reikia stadione, – įsitikinęs Š. Meškys.
Mažeikiuose muzikos mokslus pradėjęs vaikinas neslepia, kad buvo minčių studijuoti užsienyje.
Be gilinimosi į fortepijono pamokas, Š. Meškys studijuoja ir garso režisūrą.
