Dalyvavimas konkursuose – gebėjimų kurti ir patarti kitam išbandymas

Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė įteikia apdovanojimą Romai Žilinskienei (dešinėje).

Šiemet pirmą kartą buvo surengtas kūrybinių darbų, skirtų lietuvių kalbai, konkursas „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. Jį organizavo Lietuvių kalbos draugija, „Lituanistų sambūris“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Konkurse galėjo dalyvauti Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys moksleiviai, taip pat – ir suaugusieji.
Trečią vietą suaugusiųjų grupėje šiame konkurse laimėjo Roma Žilinskienė, daugiau nei keturis dešimtmečius lietuvių kalbos ir literatūros mokiusi Mažeikių Merkelio Račkausko bei Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijų moksleivius. Už darbą su gabiais vaikais R. Žilinskienė tris kartus buvo apdovanota M. Rostropovičiaus fondo premija.
Su mokytoja Roma kalbėjomės apie gimtąją kalbą, kūrybą, gebėjimą į sėkmę pastūmėti vaikus.

– Vertinimo komisijos narė Irena Baltakienė po konkurso pastebėjo: „Labai įdomus faktas – sulaukėme mokytojų rašinių.“ Kaip manote, kas galėjo nustebinti vilnietę, kuri, beje, taip pat, kaip ir Jūs, – pedagogė lituanistė?
– Matyt, tai vienas jos pastebėjimų. Pokalbyje prie arbatos buvo minėta, kad apskritai organizatoriai daugiau darbų sulaukė suaugusiųjų grupėje, nors tikėjosi moksleivių aktyvumo. Juk galėjo rašyti penktų–dvyliktų klasių mokiniai. Be to, visada įdomu, ką tokia tema, kaip kalbà, mąsto jaunas žmogus. O nustebino, matyt, todėl kad mokytojai konkursuose nelabai dalyvauja, nes ir tokie konkursai – retenybė.
Be to, paprastai mokytojai arba neturi kada rašyti, arba vadovauja rašančiam mokiniui, arba neišdrįsta.
– Kas Jus skatina rašyti? O kas – dalyvauti konkursuose?
– Dėl rašymo – tai sudėtingas klausimas. Pati puikiai suprantat, jog neaišku, iš kur ir kada kyla noras rašyti. Dar būdama mokinė dalyvavau Jaunųjų literatų konkurse (dabar – Jaunųjų filologų), ten lydėjo sėkmė.
Tais laikais mes, mokiniai, vienas kito pavardes žinojome iš „Moksleivio“ žurnalo, kur būdavo spausdinama mūsų kūryba. Dabar ne vienas tų laikų jaunuolis – jau brandaus amžiaus rašytojas ar mokslininkas. O dalyvavimas konkursuose – tiesiog savo gebėjimų kurti (rašyti) ir kaip mokytojos – patarti kitam – išbandymas. Dalyvauti šiame pasiūlė buvusi kolegė.
Vienais metais į Rašytojų sąjungą buvo pakviesti kuriantys mokytojai. Seniai jau. Sėdėjo tada pilna salė atvykusių iš visos Lietuvos. Ir spėju, kad tik dalis tokių atvažiavo.
Susitikime tuometis Rašytojų sąjungos pirmininkas, rašytojas Valentinas Sventickas pasakė maždaug tokią mintį: mes stovime prieš jus (jis turėjo omeny kelis rašytojus scenoje), o jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, ne vienas iš jūsų stovėtų čia, o mes sėdėtume salėje vietoj jūsų.

„Mokinius rašyti skatindavau visada“, – sako lituanistė Roma Žilinskienė, už prozos kūrinius pati laimėjusi ne vieną kūrybinį konkursą.

– Kol dirbote mokytoja, ne vienas jūsų mokinys sėkmingai dalyvavo respublikiniuose konkursuose, apdovanojimus pelnydavo ir už kalbos darbus, ir už kūrybinius. Kas moksleiviams pavyksta lengviau – kurti ar analizuoti? Koks mokytojo indėlis ugdant konkursų, olimpiadų laureatus ar diplomantus?
– Mokinius rašyti skatindavau visada. Senesniuose vadovėliuos net būdavo tokių užduočių: sukurti eilėraštį, novelę ir pan. Sovietmečiu kai kuriuose konkursuose tiesiog būdavo privaloma dalyvauti. Ir dabar tebeturiu tokį mokinių konkursinių rašinių almanachą „Aš balsuoju už taiką“, dar kažkokiu panašiu pavadinimu. Mano mokinių darbų ten nėra, neparašėme tinkamo.
Vėliau dalyvaudavome ir epistolinio rašinio, ir Jaunųjų gamtininkų stoties organizuojamuose gamtos temomis, ir sakraline tema (neatsimenu tiksliai, kas skelbė), ir Moterų klubo „Zonta“, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Europos Parlamento Leonido Donskio biuro, Taikos vėliavos komiteto skelbtuose ir kai kuriuose regioniniuose konkursuose.
Viską sunku ir atsiminti, o raštais ir padėkomis už paruoštus mokinius galėčiau sieną vietoj tapetų išklijuoti…
Turbūt prestižiškiausias yra Jaunųjų filologų konkursas, nes buvo toks laikas, kai mokiniai, laimėję jame prizines vietas, galėdavo nelaikyti lietuvių kalbos egzamino arba pasirinkusiems laikyti mokyklinę interpretaciją galėjo būti rašomas dešimtukas į atestatą, taip pat pridedamas kažkoks balas stojant į humanitarines specialybes.
Žanrus išbandėme beveik visus: buvo rašyti kalbiniai darbai, poezija, proza, vertimai (būtent aš ir paskatinau užsienio kalbų koleges Merkelio Račkausko gimnazijoje imtis vertimų), tautosaka, tiriamieji literatūros mokslo ir kritikos darbai, bet sėkmingiausiai, daugiausia laimėjimų buvo esė srityje.
Tiriamieji darbai – tiek kalbiniai, tiek literatūriniai, tiek tautosakos – iš mokinio reikalauja daug laiko ir atidumo, analizės pagrindų. Tai jau mokslinio darbo užuomazga. Rašyti esė paprasčiau, nes mokinys gali remtis sava patirtimi. Nors čia yra kita bėda: reikia atrasti savąjį stilių, pasakyti ir originaliai, ir sudominti skaitytoją.
O mokytojo indėlis? Negalėčiau atsakyti už daugumą, nes yra mokytojų, metai iš metų paruošiančių laimėtojus. Yra mokinių, kurie patys jaučia poreikį rašyti, bet dažnai reikia paskatinimo. Neretai priklauso nuo pasirinkto žanro. Jei poezija, nelabai ką gali patarti. Čia aštresnis žodis – ir poetas užsisklęs, nepasitikės. Nors kartais matai, kad taip ir neišauga iš pirmųjų bandymų rašyti. Jei tiriamasis darbas, esė – skaitai ir matai, kuo galima papildyti, kur link galima kreipti mintį, kur reikėtų pasakyti kitaip.
Beje, mokytojas turi būti negailestingas dėl nesklandaus stiliaus, plagiato, nurašymo iš interneto, kai kurių kalbinių dalykų.
– Kadangi kol kas negalima publikuoti Jūsų konkursinio darbo, atskleiskite rašinio temą, kas ją lėmė?
– Rašinio tema, aišku, pasakojimai apie gimtąją kalbą. Pasirinkau savosios, kapsų, patarmės žodžius ir su jais susijusias istorijas ar pojūčius, net ir istorinę situaciją. Pavyzdžiui, ką šiandien sakytų žodis „pavienis“? Bet buvo laikas, kai jis reiškė tam tikrą socialinę žmogaus padėtį (taip vadino tuos žmones, kurie nestojo į kolūkį). O Starapolė, totorka, zagaskotas, stalinecas ir daug kitų. Man dar realybėje teko matyti Stalino paminklą, toks stovėjo Garliavoje. Sąvokos: pasirašyti į kolūkį ar stoti į jį? Mano atminty daugybė Suvalkijai būdingų pavardžių. Kaimų pavadinimų, kuriems būdingi germanizmų ar polonizmų atspalviai (Grabava, Dambava, Dambuvka, Pridotkai). Ar daug Žemaitijoje pavardžių Bacvinka, Kiveris, Kliokys, Kisielius, Popiera ir daugybė kitų?
Galbūt kas nors tebeatsimena vienos agitbrigados iš Suvalkijos pasirodymą. Ten išjuokiama sovietinių laikų situacija, kai nebūdavo vyniojamo popieriaus. Žmogus nori nusipirkti silkę, o pardavėja klausia: „O popieros a turi?“ Ne popieriaus, o popieros… Nesupainiokit su pavarde, nors jos kilmė kaip ir aiški.
Taigi kiekviena tarmė, kiekvienas regionas – savitas reiškinys. Taip pat pasakojime užsiminiau ir apie žodžių reikšmės kaitą, neaiškią situaciją, kai visos raidės lietuviškos, o tariama angliškai. Yra kalbinių situacijų ir iš mokytojavimo, ir iš gyvenimo patirties. Tad savo rašinį taip ir pavadinau „Žodžiai – atminties aruodas“.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto