Pasakykite, kas didžiausi pasaulio lenktynininkai? Manote, Šumacheris ar Hakinenas? Cha! Didžiausi pasaulio lenktynininkai esame mes, lietuviai. Aš, jis, ji ir tamsta…
Sakote, svaičioju niekus: mes netursename greitu žingsneliu kaip kinai, nesiskeryčiojame kaip italai, neperkame greitaeigių automobilių, tik apdaužytus, perdažytus, padėvėtus, neskubame įsivesti euro, pripažinti naujos valdžios ar versti senąją. Mes – lėtapėdžiai lietuviai.
Ir nieko panašaus! Mes nuolat lenktyniaujame. Mūsų kraujyje gyvena senas sportinis šūkis: aukščiau, toliau, greičiau. Namas turi būti aukštesnis už kaimyno, jei noriu ką nors apspjauti, spjaunu, kiek įmanoma, toliau, jei atsidariau banko sąskaitą, turiu iki kraštų ją pripildyti kuo greičiau. Kitaip kovosiu, degsiu, nenurimsiu.
Tas lenktyniavimas prasideda nuo vaikystės ir geresnių pozicijų ieškojimo smėlio dėžėje bei tęsiasi iki pat mirties. Net po mirties – pasižvalgykime po kapines ir suprasime, kad išėjimu Anapilin lenktynės nesibaigia – jas tęsia gyvieji.
Kodėl mes statome didelius paminklus, sunaudodami tonas marmuro ar kito gražaus šlifuoto akmens? Dėl savęs, dėl artimo? Ne! Dėl aplinkinių, dėl lenktynių.
O koks tikslas? Gal kapinių lankytojai įvertina šį pasiaukojimą, pasveria akmenį ir paverčia tą masę meilės bei pagarbos valiuta?
„Ei, pažiūrėk, jos vyras visą gyvenimą lakstė per mergas, o dabar žmonelei tokį paminklą užsakė, negi galvoja: išsipirks?“
„O ana, padraika,nepraėjus nė metams po vyro mirties naują kavalierių susirado, užtat koks akmuo, ne akmuo – uola! Matyt bijo, kad su pretenzijom neateitų!“
Šnibždasi žmoneliai, lenktynių žiūrovai. Svarsto, kokias išlaidas patyrė nepaguodžiamas našlys ar našlė. Diskutuoja, kodėl čia nepalaistytos vysta gėlės, smerkiamai linguoja galvas, nes ten niekas nepasirūpino nurinkti sudžiūvusių krepšelių ir išdegusių žvakių.
Tie svarstymai ypač paūmėja dabar, kai prie vienintelio čiaupo kapinių lankytojų bendrija praleidžia ne minutes – valandas. Juk nė vienas nenori pasirodyti esąs blogas ar nedėmesingas išėjusiems ir gyviesiems, didžiųjų lenktynių autsaideris.
Ak, kaip smerkiamai sučiaupia lūpas močiutė – kaimynystėje kažkas visą kapą užpylė dekoratyviu žvirgždu ir pasodino vieną vienintelį visžalį krūmelį. O kitas, žiūrėk, viską paslėpė po marmuro plokšte. Tiesa, gal vaikai ir anūkai toli, tad negali dusyk per savaitę atvažiuoti ir pastovėti prie stiklainiais dalijamo vandens. Bet kita vertus, jei turi pinigų juodam akmeniui, gali nusamdyti kokią nors vietinę moterėlę, kuri prižiūrėtų tas gėleles ir žoleles. O dabar jokios pagarbos, jokios atsakomybės, jokio rūpesčio…
Sakote, ne dėl lenktyniavimo tas mūsų noras bent jau neatsilikti nuo vidutiniokų, neatsidurti tarp prasčiausiųjų. Mes labiausiai mylime, liūdime, gedime ir ilgimės?
Labiau už kitas tautas, kitus žmones, kurie ateina į kapines pasikalbėti su išėjusiuoju, pasiguosti ir pasidžiaugti, o ne inspektuoti antkapių hektarą?
Galbūt. Nesiginčysiu. Bet kai pastovi eilutėje prie išganingojo čiaupo ir pasiklausai kuždesiu ar net pusbalsiu, nesivaržant ištartų frazių, suabejoji, jog mūsų lenktynėms ir sirgalių azartui kada nors lemta baigtis.
Audronė
Didžiosios lenktynės
