Labdaros akcijos šiandien nieko nestebina. Jos ypač populiarios prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas. Jas dažniausiai rengia organizacijos, kurios tam ir sukurtos – kad padėtų žmonėms, kuriems reikia paramos. Tas, kas nors kartą bandė paramos akciją organizuoti, žino, koks tai nelengvas, o kartais ir nedėkingas darbas.
Dvi moterys iš Mažeikių: socialinė pedagogė Roma Kochienė ir socialinė darbuotoja Sigutė Tautkuvienė pačios sugalvojo labdaros akciją ir ją įgyvendino – stengėsi dėl vaikų, kurių nelengvą gyvenimą joms pavesta tik stebėti…
Išgąsdino sąlygos
Pagal savo tiesiogines pareigas abi moterys turi lankyti šeimas, kurioms reikia pagalbos. Jų pareiga stebėti, kad šiose šeimose vaikai jaustųsi gerai, kad tėvai jais rūpintųsi. Vienas iš apsilankymų daugiavaikėje šeimoje jas sukrėtė.
„Namas senas, griūvantis, durys vos laikosi. Troboje ne grindys, o molinė asla. Kampe sena sukiužusi spinta. Iš lovos likęs gal tik vienas pavadinimas: kažkas paramstyta pagaliais. Antklodė taip pat nenusakomos išvaizdos: vata sukritusi į vieną galą, o kitame visiškai tuščias audinys. Visi drabužiai riogso netvarkingai sumesti į krūvą“, – su pasibaisėjimu prisimena Roma.
Moterys pasitarė: o jei pabandžius padėti šiai ir į ją panašioms šeimoms? Ir ėmė veikti. Laikraštyje paskelbė, kad kviečia žmones, turinčius atliekamų baldų, drabužių, patalynės, antklodžių, buities reikmenų, pasidalinti jais su skurstančiais. Skelbimas buvo išspausdintas keletą kartų.
Pagelbėjo, kas galėjo
Mažeikiškiai neliko abejingi. Jie skambino, siūlė lovų, drabužių spintų, kitų baldų. Moterims pavyko gauti net sekciją, kurią dalimis nutarė išdalinti kelioms šeimoms. Surinkta nemažai patalynės, pagalvių. Mokykla, kurioje dirba Roma, atidavė rašomųjų stalų, kiliminės dangos, užuolaidų.
„Sėdim mudvi su Sigute ir mąstom, ką toliau daryti. Kuriai šeimai šiuo momentu labiausiai reikalingas vienas ar kitas daiktas? O kur gauti transportą, kaip paimti ir nugabenti daiktus ten, kur jų laukia?“ – kylančius vis naujus klausimus vardijo pašnekovė. Svarbiausia joms buvo gauti transportą ir vyriškos jėgos baldams nešioti.
Vieną kartą padėjo Reivyčių seniūnas Algimantas Auškalnis, kitą kartą Roma kreipėsi į „Kregždutės“ mokyklos direktorę Brigitą Momgaudienę, kuri tarpininkavo gaunant transportą. Reivyčių seniūnijos žemėtvarkininkė Adelė Kiesienė ne tik dovanojo porą spintų, bet ir pati sutiko jas nuvežti.
Baldais buvo aprūpintos trys šeimos. Išdalyta nemažai patalynės ir drabužių.
Buvo ir skeptikų
Atsirado žmonių, kurie dviejų moterų iniciatyvą labai palaikė, klausė, kur jos buvusios anksčiau, ragino ir toliau nenuleisti rankų. Tačiau buvo ir skeptiškai nusiteikusių, kurie jų pastangas stebėjo iš šalies ir laidė replikas. Organizatorės dėl to labai nesijaudino.
„Kai sekciją ar rašomąjį stalą gavusių vaikų kitądien paklausi, ar susidėliojo savo „turtą“ į lentynas ir stalčius, ir pamatai, kokiu džiaugsmu spinduliuoja jų akys, nebereikia jokios kitos padėkos už visas mūsų pastangas“, – šypsosi R. Kochienė.
Šiandien akcijos iniciatorės sako, jog visai nesvarbu, kad kai kas joms ir nepritarė. Moterys neleido viena kitai nusivilti, atkakliai dirbo, teikė džiaugsmo kitiems, ir tai joms pačioms teikė stiprybės.
„Buvo sunkių momentų. Prisimenu, mums reikėjo sofos. Ji buvo, bet ketvirtame aukšte. Kaip nunešti, su kuo nuvežti? Svarbiausia buvo nenuleisti rankų. Gerai pagalvojus, sprendimas visada atsirasdavo“, – sako moteris.
Dar yra likę pora neatiduotų lovų. Vienai šeimai reikėtų abiejų, tačiau jos užimtų per daug vietos. Gerai pasukusi galvą, Roma nusprendė kreiptis į baldus gaminančią įmonę. Jos vadovai pažadėjo nemokamai iš dviejų atskirų lovų padaryti vieną dviaukštę.
Pradėtą darbą tęs
Roma Kochienė sako visada stengdavusis padėti sunkiai gyvenančioms, daugiavaikėms šeimoms. Ne visos jos tvarkingos, rūpestingai prižiūri savo vaikus, yra ir mėgstančių išgerti tėvų. Bet vaikai juk dėl to nekalti. Mažieji nori valgyti, miegoti, jie turi ant kažko atsisėsti, kad galėtų rašyti, skaityti.
Roma iš savo draugių, pažįstamų surinkdavo vaikų išaugtus drabužėlius, avalynę ar šiaip nusibodusius ir spintose gulinčius nebenešiojamus drabužius ir atiduodavo žmonėms, kurie juos su dėkingumu ir džiaugsmu priimdavo.
„Kiekvienas žinome, kaip smagu, kad kažkas tave prisimena, kažką dovanoja. Tačiau kur kas didesnį pasitenkinimą patiria tas, kuris gali pats duoti.“, – apie gyvenimo praktika patvirtintas tiesas šiandien kalba R. Kochienė.
Ji pati augina tris vaikus. Vyresnieji jau pilnamečiai, o mažajai dar tik devyneri. Prieš dešimtmetį šeima pradėjo bendrauti su Mažeikių vaikų našlaičių ir senelių globos namais. Vasaromis, poilsio ir švenčių dienomis Kochai į savo šeimą priimdavo vaikų iš tų namų. Kartu su jais ilsėdavosi ir atostogaudavo. Prieš pustrečių metų šioje šeimoje pradėjo lankytis penkiolikmetė mergaitė. Šiandien ji jau gyvena pas Romą.
S. Tautkuvienė vienuolika metų dirbo su neįgaliaisiais Socialinių paslaugų tarnyboje. Moteris aptarnavo šeimą, kurioje net septyni nariai buvo neįgalūs. Jau metai, kaip Sigutė dirba seniūnijoje su rizikos šeimomis. Ji Šiaulių kolegijos Sveikatos fakulteto ketvirtakursė, bebaigianti socialinio darbo studijas.
Moterys sako: jeigu tik reikės, labdaros akciją jos tęs. Tikisi, kad jų pavyzdžiu paseks ir kitos rajono seniūnijos. Mažeikiškės įsitikinusios, kad visada galima ir reikia padėti žmogui. Ypač dabar, kai aplink tiek daug abejingumo, kai žmonės labiau linkę apkalbėti vienas kitą, negu pagelbėti.
Roma ir Sigutė nepriskiria sau ypatingų nuopelnų. Sako, jeigu ne žmonių, dovanojusių baldus, drabužius ir kitus daiktus, nesavanaudiškas elgesys, jų sumanymas nebūtų buvęs įgyvendintas.
„Mums pasisekė. Pirmas blynas nebuvo prisvilęs“, – neabejoja Sigutė.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO: Romai Kochienei netrūksta rūpesčių ir darželyje-mokykloje „Kregždutė“.
