44 metų Zinaida gailisi nerašiusi dienoraščio nuo pat pažinties su Vladu pradžios. Moteris įsitikinusi, kad jų istorija būtų puiki meilės knyga. Neprireiktų ir rašytojo fantazijos.
NEPARAŠYTAS GYVENIMO DIENORAŠTIS
Zinaidą Bružienę pakerėjo naujojo pažįstamo, už ją vyresnio 8,5 metų, gerumas. Jai vis atrodė, kad Vladas apsimetinėja. Praėjo vieni metai, kiti, tačiau vyras nesiliovė ją ir toliau stebinęs staigmenomis.
Pokalbio metu Zinaida ir Vladas nešykštėjo vienas kitam gerų žodžių. Gal taip būna prie svetimų akių? Abu tikina, kad ne. Komplimentai ir staigmenos esą jausmų išraiška. Gal dėl to, kad kiek anksčiau abiejų planuose nebuvo minčių apie kitokį gyvenimą. 
Išsiskyrusi su mėgstančiu išgerti vyru Zinaida pasinėrė į darbą. Kaip sako pati, taip užpildydavusi tuštumą. Dieną ji pasitempusi aptarnaudavo parduotuvės klientus, naktimis dirbo Skuodo meno mokyklos valytoja. Pasak Zinaidos, dieną būdavo princesė, naktį tapdavo pelene. Įgijusi karčios patirties moteris buvo nutarusi nebesusidėti su vyrais. Visi jai atrodė vienodi – alkoholikai.
Vladas Katarskis dėl sušlubavusios sveikatos paliko ūkį kaime, o kartu su juo – ir žmoną. Persikėlė gyventi į Mažeikius ir tikina galvojęs apie viena – kaip į mokslus išleisti vaikus.
NUTRŪKUSI VIENATVĖ
Dešimt metų trukusią Zinaidos vienatvę pasišovė nutraukti draugė, pasiūliusi supažindinti su rimtu vyriškiu. Pamačiusi Vladą Zinaida prisimena iškart supratusi: tai jos žmogus. Antrąją dieną po pažinties apie tai pranešė ir mamai, kuri dukrai vis sakydavusi, kad vienatvė skaudi, ir skatindavusi neužsisklęsti.
Kokį įspūdį Vladui paliko pirmoji pažintis? Vyriškis išsisuko nuo atsakymo, pasišovęs užkaisti kavos. Vėliau prisipažino, kad naujoji pažįstama jam kritusi į akį.
„Dabar esu įsitikinusi: nereikia ieškoti. Kas lemta – ateis. Viskam savas laikas“, – mano Zinaida.
Ji prisiminė motiną, praradusią viltį, kai dukra, net dirbdama kavinėje, nepajėgė susirasti draugo. Zina kaip ženklą priėmė motinos žodžius po pirmosios pažinties su Vladu. Dar nežinodama jo vardo, tik šiam peržengus slenkstį, motina pasidžiaugė dukters rastu puikiu žmogumi.
IŠKALBINGOJI DANTŲ PASTA
Smulkmenos kartais gali pasakyti labai daug. Moteriai vienas pirmųjų ženklų apie rimtesnį jausmą buvo ant dantų šepetuko užtepta pasta. Iškalbingi jausmai be žodžių.
Zinaidos atmintin įsirėžė ir kitas atvejis. Ji tuomet dar gyveno Skuode, tad su Vladu kas vakarą susiskambindavo. Tą vakarą telefonu ji neatsiliepė. Moteris netikėtai atsidūrė reanimacijos skyriuje. Kitą dieną Vladas ją aplankė ligoninėje.
„Atrodo, kad jo ir prisilietimas gydo“, – šyptelėjo pašnekovė.
Zinaidos nuomone, vyrai nelabai mėgsta, kai moterys serga. Tuo tarpu Vladas ją kasdien lankydavo Klaipėdos ligoninėje. Nuo pažinties pradžios buvo praėjęs pusmetis.
Moteris neatsitiktinai gyvenimo draugą vadina staigmenų mėgėju. Beveik dešimtmetį vežiojęs ekskursantus po visą Europą, Vladas savo moterį mėgo stebinti netikėtomis kelionėmis. Kartais jai liepdavo susiruošti per keliolika minučių. Zinaida net nežinodavo, kur tąkart jiedu važiuos.
„Prašydavau iš anksto pasakyti, kur važiuosime, kad bent žinočiau, kaip apsirengti“, – šypsosi ji. Moteris Vlado dėka pamatė daugiau nei iki tol buvo mačiusi. Ji prisipažįsta, kad iki pažinties su Vladu buvusi tik Klaipėdoje ir Mažeikiuose.
Apie dar vieną Vlado staigmeną primena narvelyje čirškianti papūga, dovanota vardinių proga. Vyras tuomet paaiškinęs, kad ruošiasi draugui pirkti padangas. Netikėtai abu susidūrė „Maximoje“. Vladas nesutriko: paprašė Zinos nupirkti kažko namams, o pats tuo tarpu nuskubėjo į gyvūnėlių parduotuvę. Grįžusi namo Zina jau rado jos laukiančią staigmeną narvelyje. Po metų papūga dar kartą apdovanojo varduvininkę, padėjusi tris kiaušinius.
Zina tikina, kad staigmenos nesibaigė ir po kartu pragyventų penkerių metų. Vladas ramiai paaiškino, kad iš to pasisemia energijos.
RENGTI STAIGMENAS IŠMOKO IŠ TĖVO
V. Katarskis pavyzdį paėmė iš amžiną atilsį tėvuko, kuris mamai mėgdavęs daryti staigmenas ir niekad iš turgaus negrįždavęs tuščiomis. Vladas itin įsiminė tėvo motinai lauktuvių parvežtą gėlėtą skarelę.
53 metų vyras džiaugėsi turėjęs šaunų tėvą bei puikią šeimą, kurioje augo dešimt vaikų. „Tėvai versdavo daryti visus darbus ir dar tris kartus perdien lupti duodavo“, – nežinia, rimtai ar juokais, sakė Vladas.
Zinaida pritarė, kad kaskart pasidžiaugianti gražiu jų šeimos, iškart ją priėmusios į savo tarpą, bendravimu.
Zinaida su savo buvusiu vyru ir po skyrybų ilgai gyveno viename bute. Kai reikėdavo, ir juo pasirūpindavo. Padėdavo ir Vladas, jos vyrui įduodavęs kaimo gėrybių lauknešėlį.
„Mūsų gyvenimas gražesnis, nei rodo muilo operose“, – džiaugėsi Zinaida. Ji tvirtino, kad net už milijoną nesutiktų grįžti prie savo ankstesnio gyvenimo.
Moteris prisiminė vieną viešnagę Vlado bendrabučio kambarėlyje. Įėjęs į kambarį vyras pasakė turįs rimtą bėdą. Zinaida sukluso. Vladas tuo tarpu prisipažino labai ją mylįs.
Zinaida neslepia, kad kai savo draugėms pasakoja apie šeimyninį gyvenimą, jos netiki.
Abu gimę septintą dieną, nors ir skirtingais mėnesiais. Vlado gyvenime septyniukė turi dar ir kitą prasmę – jis septintas vaikas šeimoje.
UŽ KRYŽELIO NEŠIMĄ – SAVA LAIMĖ
Vladas nešykštėjo gerų žodžių draugės rankdarbiams bei jos kruopštumui, Zina tuo tarpu gyrė jo auksines rankas ir kaip pavyzdį paminėjo skalbimo mašiną, kurios sutaisyti nepajėgęs meistras pasiūlė ją išmesti. Vladas sutaisė ir skalbyklė iki šiol tarnauja. Jis ir maistą puikiai gamina, ir akordeonu, ir saksofonu groja, draugo sugebėjimus vardijo moteris. Ir abu prabyla apie tai, kad kartais per visą naktį gali šokti. Tik dviese.
Vladas apie jausmus kalbėjo santūriai, tačiau pasidžiaugė, kad nereikia galvoti, ką veikti, kad jie vienas kitam tiesiog netrukdo.
Zina prisipažino, jog norėtų mirti pirma. Tikino, jog nebegalėtų būti viena.
Vertinti tai, ką turi, pradedi užgrūdintas gyvenimo, mano pašnekovai. Ir ramiai priduria, kad Dievulis kiekvienam duoda savo kryželį, ir kai kantriai jį neši, sulauki savosios laimės. Kai išmoksti pasitikėti Dievu.
