Antradienį buvau pakviesta į aštuonioliktąjį gimtadienį. Ne, ne tik į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aštuoniolikmetį, bet ir į jaunos merginos gimimo dieną.
Prie namo plevėsavo trispalvė, į jaukų šeimos susibūrimą rinkosi seneliai ir krikštatėviai. Tą dieną pirmagimės dukros pilnametystę nutarta švęsti siaurame rate. Aš buvau pakviesta kaip draugė, kuri daugiau nei du dešimtmečius buvo šalia – kartu šventėme svarbias sukaktis, linksminomės vestuvėse, dalyvavome krikštynose, išgyvenome linksmas ir sunkesnes gyvenimo akimirkas.
Netikėtai prisiminiau, kaip seniai nedalyvavau pilnametystės šventėje – paskutinis pažymėtas buvo mano pačios aštuoniolikmetis. Ir štai užaugo antroji po mūsų karta – draugų vaikai. Jautiesi keistai – nes niekaip negali pripažinti, kad „šitiek metų“ praėjo nuo tų įsimintinų dienų, kai sveikinome jaunus tėvelius ir lenkėmės prie naujagimės lovelės – pasidžiaugti gražuole dukryte, pažiūrėti, į kurį iš tėvų ji panaši, pelnyti pirmąją, tegul nesąmoningą, šypseną ar juokingą grimasėlę… O paskui prie virtuvės stalo kalbėtis apie tai, kas vyksta už šių namų durų, mūsų mieste ir visoje šalyje, ką tik išdidžiai pareiškusioje, kad ji laisva ir savarankiška valstybė.
Prisimenate tų dienų aistras, debatus, nuolat į TV ekraną įbestą žvilgsnį? Dar niekada žmonės šitaip netroško žinių apie valstybinės reikšmės dalykus, išgirsti, ką koks politikas pasakė ir ką atsakė jo oponentas… O energija ir nekantrumu trykštančio jaunimo ir gyvenimo mačiusios kartos debatai? Draugų ir giminaičių susitikimai, susibūrimai, kuriuose dėl idėjų ir broliautasi, ir pyktasi? Rinkimai, į kuriuos ėjome nesvarstydami ir neraginami – nes po šitiek metų galėjome nulemti išrinktuosius? Kategoriškos diskusijos – kurie piliečiai yra tikri, „idėjiniai“, kurie – tik atsivertėliai? O sausio 13-ąją visus lydėjęs nerimas ir pasiryžimas – kad ir kas atsitiktų, būti drauge, žvakutės namų languose…
O rublius pakeitusios „vagnorkos“, po to – litai, pirmasis kainų pakėlimas ir ligi tol neregėtas dalykas – pirmoji Vyriausybės griūtis?
Ir dar daug ilgų metų, kada kūrėme ir kūrėmės, dirbome ir mokėmės gyventi kitaip – kada niekas nebeprivalo padaryti tave turtingesnį ir laimingesnį. Tik tu pats, tavo pasiryžimas, valia ir gebėjimai.
Negi atsigręžus atgal galima pasakyti, kad tie metai prabėgo kaip viena diena – ypač kai prisimeni, kiek visko buvo? Gal tik vaikai tų virsmų ir gyvenimiškų perversmų fone užaugo greičiau ir savarankiškesni.
O tą antradienį, žiūrėdama į beveik suaugusią (bent jau pagal asmens dokumentą) panelę, galvojau, kaip sunku būti jaunam ir nujausti, kad didieji išbandymai dar prieš akis. Tikriausiai taip pat, kaip mums suvokti, kad daugelio dalykų paprasčiausiai nebepakartosi. Bet taip jau viskas surėdyta – eiti ir pačiam pasitikti viską, kas lauks tame kelyje.
O kelias beveik niekam nebūna lengvas. Tai liudija mūsų ką tik atšvęstas dvigubas gimtadienis – diena, kai mėgstame ne tik galvoti apie ateitį, bet nors trumpam atsigręžti atgal. Kad negalvotume, jog laikas prabėga be pėdsako.
AUDRONĖ
