Editos Mildažytės sėkmės formulė: dirbk ir klausyk širdies

Sausio mėnesį Lietuvos televizijos žurnalistė Edita Mildažytė tapo už santarvės puoselėjimą skiriamo Santarvės fondo „Pro augenda concordia“ ordino kavaliere.
Kadangi Edita tapo pirmąja žurnaliste, apdovanota šiuo garbingu ordinu, nusprendėme, kad mūsų „Svajonių interviu“ viešnia turi būti būtent ji.– Edita, kaip Jūs pati vertinate šį apdovanojimą?
– Apdovanojimą labai gerai vertinu dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia labai teisingas apdovanotųjų iki manęs sąrašas. Man didelė garbė atsidurti greta tokių žmonių. Žinoma, tai nėra adekvatu, nes aš negaliu lygintis su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, Viktorija Daujotyte ar Justinu Marcinkevičiumi. Dar turiu tiek proto.
Malonu, kad esu pirmoji žiniasklaidininkė. Pasirodo, kad mūsų klano žmonės gali būti ne vien tik ūdijami, tačiau ir normaliai vertinami.
Kitas man labai malonus dalykas yra tas, kad apdovanojamąjį renka didelė taryba, kurią sudaro žmonės iš visų regionų. Kiekvienas regionas pateikia po tris kandidatūras. Tikrai nėra taip, kaip būna kokiame žurnale: sugalvojome, pasitarėme ir išrinkome.
– Kaip manote, kas yra santarvė?
– Manau, kad tai yra tam tikrame etape didelių grupių interesų sutapimas. Mano nuomone, tai – vienintelis variantas, galintis reikšti santarvę. Visais kitais atvejais tai – siekiamybė ir utopija, nes santarvė bendrąja prasme yra neįmanoma.
Kitaip sakant, tai gali būti etapiniai dalykai. Pavyzdžiui, visos Lietuvos siekiamybė buvo nepriklausomybė. Kai ji buvo pasiekta, vėl atsirado interesų grupės: vieni pasijuto apvogti, kiti nutarė, kad tuo reikia naudotis. Ir santarvė subyrėjo.
Manau, kad santarvė yra labai subrendusių arba labai iškankintų žmonių, suprantančių, kad nėra kito pasirinkimo, būvis. Apskritai, mano nuomone, kaip tikėjimas ir viltis, taip ir santarvė iš esmės yra utopija.
– Kokia tuose etapuose yra žurnalisto reikšmė?
– Žurnalistas gali rinktis daugybę variantų ir daugybę kelių. Be abejonės, neatmetant redaktoriaus pozicijos. Galima naudoti žmones savo naudai, galima, darant bet kokį darbą, galvoti apie save bei reitingus ir galima galvoti apie žmogų.
Žinoma, negali visai nepaisyti dalykų, nuo kurių priklauso tavo išlikimas ar išlėkimas iš darbo. Tačiau man kelia pasigėrėjimą žurnalistai, kurie neprasilenkia su sąžine bei visur ir visada mato paprastą, nesugebantį apsiginti žmogų.
Tas, kuris eksploatuoja tą paprastą žmogelį, dažnai nesuvokiantį, kas yra televizija, kas su juo yra daroma, puikiai supranta ir žino, ką daro. Man, pavyzdžiui, tokie kolegos žavesio nekelia, ir aš jų negerbiu. Tikrai nemanau, kad žurnalistika yra bobučių tąsymas po Kanarus, kai visa Lietuva iš jų tyčiojasi.
– Tačiau interneto svetainės „Delfi“ lankytojai labai prieštaringai vertina Jūsų laidą „Bėdų turgus“: vieni džiaugiasi, kad padedate žmonėms, kiti teigia, kad tyčiojatės iš jų.
– Pirma, aš tų atsiliepimų neskaičiau, tačiau manau, kad kiekvienas vertina pagal savo sugedimo laipsnį. Antra, aš nė kiek nemanipuliuoju žmonėmis. Trečia, pinigus galima užsidirbti dvejopai: kepant duoną ir pardavinėjant narkotikus arba verdant degtinę. Kiekvienas pasirenka savąjį variantą, nes pinigai nekvepia. Norint parengti tą laidą, reikia įdėti be galo daug darbo.
Reikia prisiminti, kad gandas greitai eina per Lietuvą. Lietuviai nėra tie žmonės, kurie pozityviai vertintų padariusį nors vieną klaidą. Nuvažiavus į bet kurią apylinkę, bet kurį kaimelį, rasime žmonių, žinančių, kaip mes dirbame, ką darome.
– Nenusibodo pardavinėti bėdas?
– Žiauriai, siaubingai nusibodo! Jūs įsivaizduokite, kad ketverius metus aš negirdžiu nieko kito, tik apie bėdas. Pavyzdžiui, į vakarėlius aš jau neinu, nes kiekvienas, „įkalęs“ antrą taurelę, prieina prie manęs, suka už sagos ir sako: „Ei, klausyk, Mildažyte, mano toks kaimynas yra truputį neįgalus“. Ir jisai galvoja, kad tokiu būdu padės kaimynui. O aš traukiu užrašų knygutę ir rašausi to kaimyno telefoną.
Arba ateina mano kolegos ir sako: „Editka, mes darėme tokį siužetą. Manome, kad tam žmogui reikėtų padėti“. Palaukite, jūs nusigriebėte grietinę, be jokio vargo padarėte apie jį siužetą. Jūs tokie patys žurnalistai, tai galėjote ir padėti.
Įdomiausia, kad aš gaunu laiškų iš Socialinių reikalų ministerijos arba iš Seimo.
– Tad „Bėdų turgus“ yra kažkokia panacėja, galinti visiems padėti…
– Tai – eilinis „nusifutbolinimas“. Tiesiog nuo savo smegenų užkabina ant manųjų. Tegul ant manęs ta bėda kadaruoja.
– Kaip renkatės laidos herojus?
– Yra tam tikri prioritetai, tačiau jie yra gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, šiandieninė situacija (su Edita kalbėjomės po laidos filmavimo – V.S.). Mes dėl visokių etinių dalykų stengiamės neimti vėžiu sergančių žmonių bėdų. Tačiau šįkart ėmėmės. Moteris, serganti ketvirta vėžio stadija, parašė laišką, kad jos butas Kaune yra praskolintas. Turi sūnų dvyliktoką. Vadinasi, likus vienam, jį iš karto iškels iš to buto.
Redaktorei Editai pagailo, pradėjo dirbti, rūpintis, kad tą vaiką kaip nors ištrauktume. Tačiau šiandien ta moteris nebeatvažiavo – vakar mirė. Pirmą kartą laida buvo filmuojama be herojaus, nes jis mirė. Ir mums su visu tuo reikia būti. Tai tikrai nėra lengva.
Taip pat gauname be galo daug tokių laiškų, kuriuose nėra nei istorijos, nei problemos. Tiesiog reikia pagalbos ir tiek. Tokie laiškai guli dėžėse po kelerius metus.
– Yra ir tokių, kurie pagalba lieka nepatenkinti. Pavyzdžiui, vienas mažeikiškis teigia, kad Seimo narys, nupirkęs jo bėdą, jį apgavo…
– Žinau aš jį. Tokių situacijų yra nedaug. Mano kolegė ir gera draugė darė reportažą „Lietuvos ryto“ televizijai apie tą žmogų. Kai pamačiau tą reportažą, aš jai vos galvos nenuroviau. Tas Seimo narys padarė viską, ką galėjo. O tas prašytojas buvo toks įkyrus… Pirmiausia, kai gavome laišką, paskambinome gydytojams, išsiaiškinome situaciją. Jie pasakė, kad nieko padaryti negalima. Aš dar ir dabar diagnozę atsimenu. Tačiau vis dėlto ėmėmės. Ir kas iš to išėjo?
Žmonės girdi tai, ką nori girdėti, o ne tai, kas iš tikrųjų yra. Gali šimtą kartų pasakyti, kad mes atidavėme daugiau nei už pusantro milijono, bet jie neišgirs. Tačiau jeigu pasakysi, kad Mildažytė kur nors, ką nors padarė, tai išgirs visi. Normalu, nes žmogus yra toks. Mes jo nepakeisime.
– Dabar daug kalbama, kad vietoje žuvies reikia duoti meškerę…
– Duodami meškerę, mes užsikrausime dar vieną bėdą ant savo galvos. Maža to, kad tu turėsi „suorganizuoti“ tą meškerę, dar turėsi išmokyti žvejoti ir prižiūrėti, kad nepasmirstų žuvis.
Mes pasirenkame tuos, kurie iš tikrųjų yra pakliuvę į bėdą. Tai – darbštūs, normalūs žmonės. Išskyrus tą jūsų klientą, kuris mums visas smegenis „iškompastiravo“…
– Edita, ar pasižiūrėjusi į veidrodį sakote apie save: „Ak, kokia aš gerietė, tiek daug gero žmonėms padariusi“?
– Mane, pavyzdžiui, visa tai labai nervina. Aš esu visiškai reali, gyva, nuodėminga, ir darau tai, ką daro normalūs žmonės. Nesu nei geresnė, nei blogesnė. Tik man visada rūpėjo atjausti žmones.
Tas projektas gimė todėl, kad neturėjau kur dėti savo populiarumo. Tradiciškai jis nereikalingas, taip sunkina ir vargina gyvenimą. Todėl ir galvojau, kad su tuo populiarumu turiu kažką daryti. Taip ir sugalvojau tą „Bėdų turgų“.
Labai prašyčiau, kad manęs nemumifikuotų dar gyvai esant arba nežiūrėtų kaip į angelą.
– Kokia Jūsų sėkmės formulė?
– Visų pirma klausyti savo širdies. Turi daryti tai, ko iš tikrųjų nori, nors tai yra labai neprotinga, idiotiška, o visi aplinkui sako, kad niekada šito negali būti.
Antra, nuoseklus darbas. Nesvarbu, kad tau sukioja pirštą prie smilkinio ir tikina, kad esi kvailas, reikia tikėti, jog pavyks ir dirbti.
– O jaunimas pavydi šou žvaigždėms jų gyvenimo…
– Tai yra iliuzija, didžiulė kvailystė! Nori išgarsėt? Nusirenk ir nuogas pavaikščiok po Mažeikius. Tikrai išgarsėsi. Būsi Mažeikių „žvaigždė“ visą likusį gyvenimą.
Kas jums sakė, kad nuėjus į kokį „Barą“ ir nusirengus dvasiškai, tu būsi teigiama žvaigždė. Ten tik viena kita būna teigiama, visos kitos dažniausiai būna neigiamos. Manau, kai išeina iš tos „tupyklos“ ir pasiskaito, ką apie juos rašo, tai „įkala tokią skylę į smegenis“, su kuria gyvena visą likusį gyvenimą.
Lietuvoje apskritai nėra žvaigždžių, tik kaimynai, nes trijų milijonų valstybėje jokių žvaigždžių negali būti. Yra tokių matomų žmonių, kurie yra susikūrę įvaizdį. Tai su tuo įvaizdžiu ir daro karjerą. Kadangi aš visą laiką turėjau vaizdą prieš akis, tai man ir tas įvaizdis nelabai rūpi. Turiu širdį, galvą, smegenis, su tuo ir gyvenu, bet ne su įvaizdžiu, ne su išvaizda, ne su būtom ar nebūtom istorijom. Matai, aš skiriuosi iš daugumos žmonių vien dėl to, kad sakau tai, ką galvoju, o dauguma galvoja, ką sako.
– Neigiate išvaizdos privalumą, tačiau minint „Panoramos“ jubiliejų vis buvo prisimenama, kaip Mildažytė pakerėjo kolegas savo grožiu…
– Niekada nesupratau, kad esu graži. Dabar, kai žiūriu nuotraukas, suprantu, kad buvau graži. Niekada nesinaudojau tuo grožiu. Nuo keturiolikos metų dirbau vaikų darželyje, po to skalbiau ir lyginau skalbinius viešbutyje. Mokykloje plaudavau langus, užuot ėjusi į vakarėlį, budėdavau ligoninėje. Mūsų namuose joks grožis nebuvo privalumas.
Dabar šita „durnystė“ dėl grožio paralyžiuoja žmones. Kas iš to, jeigu tu gyvensi su gražia žąsimi? Žmogus gi gyvena su protu, su siela, su dar kažkuo, tačiau ne su grožiu. Ką su juo veikti?
– Ko siekėte jaunystėje Jūs?
– Labai aiškūs siekiai: įgyti profesiją, kažko pasiekti. Man žurnalistika visada labai patiko, plius dar Sąjūdis. Tada buvo labai daug idealizmo, naujų reiškinių, ir iš tikrųjų ta žurnalistika pateisino savo vardą. Buvo įdomu ir pakylėta. Dabar viskas išsigimė, visi sėdime aplink tą pačią balą ir skirtingais puodukais tą patį vandenį semiame.