Karšta. Ir aiškėja, kad iki šiol nežinojome, ką reiškia šis žodis. Bet jei net į sostinę atvykusiems Afrikos sūnums ir dukterims Lietuvoje pasirodė tvanku, turime pripažinti, kad karštymečio maratonas ne juokais bando mūsų ištvermę ir sveikatą.
Medikai teigia, kad turime saugoti organizmą nuo kaitros, ji veikia visus organus, net smegenis. Mūsų smegenys jau akivaizdžiai paveiktos – kaip kitaip reikia vertinti milijono lietuvių kelionę prie gimtosios jūros?
Žinoma, tai gali būti ir atsitiktinumas, gali būti, kad Jonas galvojo, jog Petras pasiliks namuose, o Povilas važiuos kaisti į sodo namelio palėpę, tad pačiam vietos Palangoje užteks. Kaip parodė statistika, visi galvojo tą patį ir traukė viena kryptimi.
Perdirbę rekordinį maisto ir gėrimų kiekį, rekordinį valandų skaičių atstovėję eilėse prie kavinių ir šviesoforų tautiečiai toliau sėkmingai stovėjo pliažuose. Atgulti nebuvo kur. Jei ir rastum, nedrįstum – sumindys. Na, nebent būtum išsitepęs daniško kiaulių komplekso siūloma ekologiška trąša, atbaidančia kitus investuotojus ir vietinę fauną.
Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad visas švenčių dienas sąžiningai praleidau devintajame aukšte. Paskutiniąsias atostogų dienas bandžiau adaptuotis uždarose patalpose (iš darbo juk neišbėgsi pasimaudyti, atsigaivinti šaltu alumi ar patįsoti vėjelio kedenamoje pakrūmėje?).
Kambario termometras rodė trisdešimt šešis laipsnius. Nors šešiomis dešimtosiomis vėsiau nei mes patys savo viduje esame įkaitę, guodžiausi. Prisiminusi, kad viskas pasaulyje reliatyvu, įjungiau dujinę viryklę ir pabandžiau išsivirti kavos. Specialiai nėjau į vėsesnį kampą, stovėjau prie šnypščiančio virdulio ir sakiau sau: štai kas yra tikroji kaitra, ugnies alsavimas, o mūsų vasara – niekis lyginant su lauko ir vidaus termometrais.
Kitąsyk su laikraščių pluoštu įsitaisiau vonioje, arčiau „gyvatuko“. Po keliolikos minučių „saunos“ man buto tvankuma jau atrodė lyg kondicionieriaus gaivinamas rojus. Išties, pamąsčiau, kaip protingai elgiasi mūsų šilumos gamintojai! Kol buvo šalta, vanduo iš abiejų čiaupų bėgo šaltas, kai oras įkaito, užvirė ir mūsų „gyvatukai“. O kaip kitaip patikrinsi šilumos reliatyvumą? Manau, tik didžiai moksliškas einšteiniškas mąstymas verčia šilumininkus pardavinėti mums tokio karštumo vandenį. Kitu atveju reikėtų susimąstyti – gal taip eikvojamos paskutinės pigiojo mazuto atsargos?..
Prisipažinsiu, buvo akimirkų, kai galvojau – palūšiu. Atsidarysiu šaldytuvą ir šaldiklį (sudie, naujojo sezono šaldytos braškės!), atsisėsiu prie jo – ir rymosiu, rymosiu. Arba su knyga įsikursiu kokiame nors vėsiame prekybos centre. Arba nutaisiusi nekaltą veidą užgriūsiu pažįstamus jų paežerės viloje…
Nepalūžau. Išgyventi padėjo lietuviškos žinios. Kai pagalvojau, kokie rūpesčiai užgulė mūsų politikus, kaip jie, kostiumuoti ir kaklaryšėti, prakaituoja tvankioje salėje ir tame tvankume dar bando surasti naujų premjerų, o paskui – tų premjerų ydų ar net gerųjų savybių… O karščiai, sako sinoptikai, ir toliau nesiliaus. O surasti, sako politologai, reikės jau nebe vieną premjerą, bet visą jo kabinetą…
Chm. Karščiai, kaip teigia medikai, veikia visus organus, net smegenis.
Tad galime sakyti, kad ir visa Lietuva dalyvauja didžiuliame moksliniame eksperimente – ar per tokius karščius sudaryta keturioliktoji vyriausybė išsilaikys iki pirmųjų šalčių? O gal ji sėkmingai dirbs, kiek priklauso, ir bus naudingesnė bei simpatiškesnė už anksčiau buvusias?
Visą laiką jaučiau, kad saulė šitaip spigina, žemę ir žmones džiovina ne šiaip sau. Ir ne šiaip sau lietuviai pademonstravo vienybę, braudamiesi prie Baltijos jūros.
Yra gili prasmė… Manau, kad dar savaitėlė kaitros – ir aš prie jos prisikasiu.
A. M.
Eksperimentai
