Gatvėje kerpa medžius. Privažiuoja sunkvežimis su bokšteliu, žmogus čekšteli žirklėmis ir medžių viršūnės krenta ant asfalto, šaligatvio plytelių, vejos… Jas nedelsdama surenka moteriškė, suneša – ir mūsų gatvelėje riogso didelės jau žaliuojančių šakų krūvos.
Kažkaip vis skauda širdį, nors per daugelį metų turėjai priprasti prie kas pavasarį pasikartojančių vaizdų. Tas medžių viršūnėlių skabymas –dėl mūsų saugumo, dėl per žemų elektros stulpų ir laidų, po senovei kabančių virš miesto. Vis pagalvoji – paslėptų tuos senosios technikos stebuklus po žeme, ir medžiams būtų erdviau.
Mes irgi tokie – vis kažkas čekšteli virš galvos (ar net per galvas?). Kažin, ar yra kur toks žmogus – niekada nemokytas blogų gyvenimo akimirkų, piktų žmonių, klaidžių pagundų – kaip tų didelių ir aštrių žirklių?
Medžiams geriau – jie iškenčia tą barbarišką genėjimą ir vėl auga. Auga, lyg nieko nebūtų atsitikę. Todėl kad turi stiprias šaknis.
Mūsų šaknys ne visada stiprios – ir ne visada mes galime būti ta šaknimi, kuri suteikia gyvasties gyvenimo „pakirptai“ mūsų atžalai.
Šią savaitę įsiminė du rašiniai apie vaikus – tuos, kurie varo neviltin suaugusius daugiabučio namo gyventojus, ir tuos, kurie nedidelio miestelio mokytojai išlieka kaip gražus prisiminimas, praėjusių dienų šviesa. Pyktis ir meilė. Esame dosnūs savo vaikams ir vieno, ir kito. Kaip tos žirklės tvirto vyriškio rankose vis taikomės pakirpti, palyginti, sutvarkyti. Ne visada išeina… O kaip norėtųsi.
Norėtųsi, nes apie mus šneka pagal tai, kaip elgiasi, mokosi, atrodo mūsų vaikai. Neduok Dieve, jei tavasis blogesnis už kitus, už daugumą!
Todėl nenuostabu, kad kažkieno artimieji ar kaimynai bando iš laikraščio nuotraukos „atsekti“ neatpažįstamas nugaras ir pakaušius, kuprines susieti su įsivaizduojamais jų savininkais. Nereikia stengtis, tos kuprinės ir striukės, džinsai ir kepurės nieko bendra neturi su straipsnyje aprašyta problema! Tie nuo knygų svorio į priekį palinkę jaunuolių siluetai, atsitiktinai įamžinti fotografo, – tai ne konkretūs žmonės – tai mūsų visų vaikai, kurie šiandien eina į mokyklą, rytoj tuoksis ir augins savuosius mokinukus… Jei tik nebus lemtingojo „čekšt“, po kurio nebeatsitiesiama, nebesužaliuojama, nebepražystama.
Kažkas gal ir pasakys – kaltos šaknys, kalti mes – nesugebėję užauginti, įskiepyti, išmokyti. Ar tai visada galiojanti taisyklė? Nežinau, tik vis prisimenu motinos, kurios sūnus tapo nusikaltėliu, ašaras. Labai norėjosi jai pasakyti, paguosti: tu nekalta, nes mylėjai ir maitinai, migdei ir guodei dėl menkiausio dalyko… Nebuvai blogesnė už kitas. O gal net geresnė?
Pasakiau. Tik ar pati patikėjau? Ar pati galėčiau pajusti, kada, kokią akimirką visas tavo vaiko gyvenimas pasikeis – ir nieko nebus galima susigrąžinti atgal?
Ne, tegul mūsų vaikus, o kartu ir mus aplenkia tas beprasmiško genėjimo skausmas. O jei to nepasisektų išvengti – tegul lieka jėgų vėl stiebtis į viršų.
Kaip mano kaimynams medžiams.
AUDRONĖ
