Pažįstu vieną žmogų. Jis šaunus, žodžio kišenėje neieškantis vyriškis, sugebėjęs puikiai susitvarkyti savo gyvenimą. Gali būti įdomus pašnekovas. Yra tik vienas „bet“. Jis visada pasinaudos proga parodyti, kad yra „kietas“. Nes ir jo automobilis, ir laikrodis, ir kostiumas, ir lininiai marškiniai, ir kelnių dirželis yra „kieti“. Draugai taip pat – jei būtų galima, jis ir ant jų nugarų priklijuotų etiketes su garsių firmų pavadinimais.
Kartais tenka susitikti su viena moterimi. Ir jai, kaip pašnekovei, negalėčiau pateikti jokių priekaištų, išskyrus įprotį nuolat minėti „iškilių“ žmonių pavardes. Tiesa, pavardės minimos tik po to, kai lyg tarp kitko išsprūsta vardas, o tu nesureaguoji – nežinai, kas tai per įžymybė.
Prieš daugelį metų pažinojau merginą, kuri, kai pietaudavome televizijos bufete, pabrėžtinai garsiai kalbėdavo apie „taurius“ dalykus – filosofiją, meną, literatūrą, savo kūrybinius „įkvėpimus“ ir „iškvėpimus“, o paskui – kur nors kamputyje – pašnibždomis pasakodavo, koks niekšas ją palikęs mylimasis, kokia nuobodybė naujasis viršininkas, ir kitas paprastas gyvenimiškas istorijas. Jokių menų, jokios Gabrielio Garsijos M. vienatvės ar Kročės intuityvizmo… Tik nuoga kasdienybė.
Tikriausiai visi esame sutikę panašių žmonių, o kartais ir patys papozuojame prieš kitus. Gerai, jei tik kartais, – nes tai dar nesignalizuoja apie savotišką priklausomybę. Jei toks savęs pristatymas tampa įpročiu, aplinkiniai linkę galvoti, kad žmogus puikuojasi, maivosi, stengiasi būti svarbesnis už kitus.
Senais laikais anglai sugalvojo žodį snobas. Sugalvojo jį, jau žinodami, kur praktiškai pritaikys. Ir taikė jį išsišokėliui, kuris, priešingai nei reikalavo gero tono taisyklės, stengėsi „perlipti“ tais laikais neįveikiamą kartelę – tapti tuo, kuo negali būti dėl savo socialinio statuso. Buržua, nors ir turėjo pinigų, negalėjo tapti savu tarp aristokratų. Ką tik iškepto bajoro herbas (ne paslaptis, kad monarchai titulus buvo linkę ir pardavinėti) nieko nereiškė tiems, kurių protėvius kardo plokštuma per petį tapšnojo koks nors Vilhelmas Užkariautojas. Mezaliansas, arba, kitaip tariant, socialiniu požiūriu nelygi santuoka, žemakilmiui sutuoktiniui taip pat negarantavo, kad aristokračių salonų durys bus plačiai atidarytos.
Štai tada ir atsirado snobo pavadinimas. Snobas – žmogus, kuris dedasi esąs tuo, kuo nėra – vaidina turįs rafinuotą skonį, aklai laikosi madingų manierų, stengiasi imponuoti tariama erudicija. Kitaip tariant, kaip chameleonas bando išgauti iš savęs tokį atspalvį, kuris jį priskirtų prie „pačių pačių pačiausių“.
Prisimenate Dreizerį? Savo trilogijoje apie Kaupervudą jis puikiai pavaizdavo amerikietiškąjį snobizmą. Nors daugelio protėviai į Naująją žemę atvyko kaip katorgininkai, avantiūristai, nuotykių ieškotojai ar „pasirenkamos“ nuotakos, o jų šeimos praturtėjo, tarkime, iš saliūnų auksakasių gyvenvietėse, per porą ar trejetą šimtmečių ir ten susiformavo sava aristokratija, elitas, iš aukšto žiūrėjęs į ką tik iškeptus turtuolius.
Nieko nauja nėra ant šios žemės. Po sovietmečio lygiavos, kai pažinojome (iš toli) tik vieną – partinį – elitą, labai norėjosi būti “kaip visi“. Kaip visas pasaulis, kuriame yra turtuolių ir vargšų, kilmingų ponų ir nuovorišų, kuris puikiai pažįsta žmogišką siekį gyventi geriau, sočiau, laisviau, o patyrus šiuos malonumus, būti pripažintam ir matomam.
Kadangi bet koks visuomenės, socialinių santykių lūžis pasižymi ne tik natūraliu „susisluoksniavimu“, bet ir kurioziškais nukrypimais (o tuo labiau toks staigus šuolis nuo visuotinės lygybės idėjos), šiandien ir matome visokių pastangų išgarsėti ir būti pripažintiems. Elitiniai žurnalai, laidos apie naujuosius aristokratus. Anekdotai apie naująjį rusą ir su patosu pateikiami pasakojimai apie naująjį lietuvį bei jo vis ištaigingesnį gyvenimą.
Kadangi per daugelį metų taip ir neišmokome juoktis iš savęs, sukramtome, ką siūlo valgiaraštis. Gaila, kad labai dažnai tai – tik pigūs pusfabrikačiai. Ir ne todėl, kad vadinamasis lietuviškas elitas būtų prastas produktas. Mes patys dar nesugebame atsirinkti, suvokti, kas svarbiau – ką žmogus mąsto ar kuo kvėpinasi.
Persisotinę snobizmo pasiguodžiame, kad mūsų kaip tortas sluoksniuota visuomenė dar labai jauna. Užtat ir nenuostabu, kad grietinėlė vaizduojama arba šleikščiai saldi, arba šiek tiek parūgusi.
Mano minėtieji pažįstami prie situacijos prisitaiko taip, kaip dažniausiai jiems yra rekomenduojama ir kaip patys supranta. Kartais tai būna įkyru, kartais juokinga, kartais graudu.
Tiesa, vis dar yra vilties, kad ir socialinis tortas, ir jie išaugs iš vaikiškų imitacijų amžiaus.
Audronė
