Paryžiuje išgarsėjęs dailininkas Pranas Gailius po 60 metų pirmąkart apsilankė gimtinėje. Vienas žinomiausių ir kūrybingiausių išeivijos menininkų visur prisistato esąs dailininkas iš Mažeikių.
Rugsėjo pradžioje mūsų mieste bus pristatyta retrospektyvinė jo darbų paroda. 
BUVO ŽINOMAS VISUR, TIK NE LIETUVOJE
Praėjusią savaitę Vilniaus Radvilų rūmuose surengta paroda „Pranas: vaizdinės abstrakcijos“, kurioje eksponuojama 170 tapybos ir grafikos darbų.
Galimybę ją pamatyti du mėnesius turės ir mažeikiškiai, apsilankę Mažeikių muziejuje.
Prancūzijoje gyvenančio P. Gailiaus parodos buvo rengiamos visame pasaulyje, Lietuvoje – pirmąkart. Pasak vieno iš parodos Lietuvoje iniciatorių, Paryžiuje gyvenančio rašytojo Valdo Papievio, Pranas savo gimtinėje žinomas mažiausiai, nebent menotyrininkams iš reprodukcijų.
Gimęs 1928 metais Mažeikiuose, čia pradėjęs lankyti gimnaziją, karo metais Pranas atsidūrė Strasbūre.
Ten įstojo į dailės mokyklą. Susižavėjimas viena paroda jį atvedė į Paryžių, garsaus prancūzų tapytojo Fernando Ležė studiją.
P. Gailius ne tik tapytojas, bet ir grafikas, skulptorius, originalių vadinamųjų dailininko knygų autorius. Jis yra surengęs apie šimtą parodų prestižinėse įvairių pasaulio šalių miestų galerijose ir muziejų salėse. Meno pasaulyje jis prisistato tiesiog vardu.
IŠLEIDO VIENINTELĘ LIETUVIŠKĄ KNYGĄ
Originalios yra P. Gailiaus knygos. Pirmoji, pasirodžiusi 1966 metais, sukurta pagal Oskaro Milašiaus poeziją ir jo išverstas lietuvių liaudies dainas. Tie motyvai išsiliejo į 20 raižinių.
Anot menotyrininkės Reginos Urbonienės, dailininko unikalumas pasireiškia tuo, kad darbuose atpažįstamas vos vienas kitas motyvas. Be to, menininkas puikiai perteikia lietuvišką archajišką dvasią.
Antroji knyga „Jūra“ įdomi savo išskirtiniu – siauru ir ilgu formatu, tarsi sudarančiu banguojančios jūros įvaizdį. Trečioji menininko knyga sukurta pagal K. Bradūno eilėraštį „Donelaičio pamokslas“. Tai vienintelė autoriaus knyga lietuvių kalba.
Paskutinioji P. Gailiaus knyga, įkvėpta 91osios Dovydo psalmės, dar neišleista. Autorius sakė, kad psalmė jį tiesiog „apliejo ir neleido nieko daugiau daryti“.
„Įsimerkiau ir dar nesu išėjęs“, – sakė jis. Patirtas įspūdis vėliau išsiliejo į 16 didelių drobių.
Menininko knygas bus galima pamatyti ir Mažeikiuose.
PIRMAS VIEŠAS PRISIPAŽINIMAS APIE LINIJAS
Kartu su P. Gailiumi į Mažeikius atvykusi menotyrininkė Regina Urbonienė sakė, kad jei rudenį Mažeikių muziejaus lankytojus pasieks visa dailininko Lietuvoje surengta paroda, tai bus puiki puota sielai.
Šeštajame dešimtmetyje formavosi dailininko avangardinis stilius, kuriam jis ištikimas iki šiol. Parodoje eksponuojami vėlyvojo periodo darbai, kuriuose gausu abstrakčių detalių. Paklaustas apie vieną iš darbų – „Jautrus paviršius“, P. Gailius sakė, kad visa jo tapyba – jautrus paviršius. „Nesu vaizdo žmogus, esu energijos perteikėjas“, – apie savo darbus atsiliepia autorius.
Akstiną kurti menininkui suteikia Mažeikiuose praleistos vaikystės prisiminimai. Anot P. Gailiaus, tai, kas maitina jo kūrybos formas, yra atėję iš praeities, iš išgyvenimų. „Mano darbai gimsta iš noro. Noras – labai gražus žodis“, – apie dar vieną impulsą kurti, nors ir su nedideliu akcentu, lietuviškai kalbėjo dailininkas.
Dailininko dažnai teiraujamasi, kodėl jo darbuose yra tokios linijos. Jis iki šiol niekam apie tai neaiškino. Po 60 metų grįžęs į Mažeikius pirmąkart prisipažino: jo darbų linijos – tai lyg vaikystės Vytauto gatvė su grioviais iš abiejų pusių, pilnais vandens. „Ir mano linijos eina kaip tie grioviai Vytauto gatve“, – sakė dailininkas.
Kitas iš vaikystės likęs vaizdinys – pro Mažeikius pradundantys traukiniai, kviečiantys pabėgti. Su vaikystės patyrimais dailininkas sakė neišsiskyręs visą gyvenimą, nors kaip menininkas subrendo Paryžiuje.
SU KRAŠTIEČIAIS KVIETĖ SUSITIKTI DARBUOSE
Visame pasaulyje surengęs savo darbų parodas P. Gailius prisistato esąs dailininkas iš Mažeikių. Susitikti su kraštiečiais jis siūlė savo darbuose, kuriuose susipina jo vaikystės ir žiūrovo išgyvenimai.
„Aš esu vienoks mažeikietis, jūs apie savo miestą turite kitokį patyrimą“, – susirinkusiems Verslo ir turizmo informacijos centre sakė išeivijos menininkas.
Rašytojas V. Papievis sakė daug girdėjęs apie Mažeikius būtent iš Prano lūpų. Kartą paklaustas, ko labiausiai pasiilgsta, dailininkas impulsyviai atsakęs: „Saulės apšviesto tako, vedančio Ventos link, ešerio blizgėjimo…“ Tai ne vienintelis poetiškas menininko pasakymas. Besimokydamas Mažeikių gimnazijoje, jis domėjosi poezija. Keisti jam atrodė dailininkai, priklausę garsiajam M. K. Čiurlionio būreliui.
P. Gailiui padarė įspūdį pirmasis apsilankymas dailininko dirbtuvėje Strasbūre, kur tikėjosi išmokti tapyti, kad vėliau galėtų tapti architektu. Tuomet suvokė norįs būti dailininkas. „Patiko faina dirbtuvės atmosfera, gražus modelis…“ – juokdamasis prisiminimais dalijosi svečias.
Paklaustas, kodėl į gimtąjį kraštą grįžo tik po 60 metų, dailininkas įžvelgė Dievo valią. „Net jei nebūtų buvę parodos, vis tiek būčiau atvažiavęs“, – trinktelėjęs į stalą emocingai patikino menininkas.
P. Gailius prisipažino, kad dabartiniuose Mažeikiuose pasiklystų. Sužinojęs, kad jo vaikystės namas Bažnyčios gatvėje nugriautas, nenusiminė: „O! Tiek to! Jis nebuvo gražus“.
