Jūratė Miliauskaitė: „Mažeikiai mane išspyrė“

Populiarios dainų kūrėjos ir atlikėjos Jūratės Miliauskaitės vaikystės namai – senamiestyje. Į tuos namus pas mamą Jūratė atvažiuoja gana dažnai, bet grįžti gyventi į Mažeikius nenorėtų.
„Mažeikiai mane patys kažkada išspyrė”, – prisimena dainininkė.
Kalbantis su J. Miliauskaite apie praeitį, muzikinės karjeros pradžią, teko prisiminti ir „istorines“ vietas. Tarp jų – ir senamiesčio parką, kur vaikystėje… grybauta, o vėliau ne kartą dainuota. Ir Vasaros teatre, vėliau pavadintame „drambline“, ir parko stadione.
„Parkas turėtų išlikti, tik tapti saugesnis ir tvarkingesnis“, – paklausta apie tai, kokį įsivaizduoja Mažeikių parką, atsakė dainininkė.

Apie tai, kad mudviejų pažinties trisdešimtmetį galėsime švęsti po metų kitų, nekalbėjome. Paprasčiausiai neprisiminėme ir nesuskaičiavome. Negrįžome į „pradžių pradžią“, kur ji – tamsiaplaukė didžiaakė mokinukė su gitara mokyklos scenoje, talentas ir muzikos mokytojo pasididžiavimas.
Reto tembro, skaidrumo balsas, priverčiantis visus nutilti ir suklusti, dainavimas, rodos, nereikalaujantis jokių ypatingų pastangų, Jurgos arija, ta, kurioje sninga žvaigždėmis, o vasara pilna žiedų…
Kažkada Jūratė prisipažino, jog nemėgsta dainuoti paprašyta. Joks muzikantas nemėgsta. Bet tą vakarą virtuvėje skambėjo dainos. Iš senos, daugiau nei ketvirtį amžiaus kažkur giliai pragulėjusios užrašų knygutės su akordais ir tekstais. Buvo ir tokių, kurių net neprisiminėme.
Daug ko neprisiminėme. Nes labai neilgas pasirodė penktadienio vakaras, kuris pasikartoja, geriausiu atveju, kas dešimtį metų…
Apie muziką,
dainas ir vaikus
„Sekmadienis“ buvo labai populiarus. Galima sakyti, kad jis gimė tuometinėje Mažeikių pirmojoje vidurinėje. Daugelis muzikantų buvo iš tos mokyklos. Arba kaimyninės. Juos subūrė mokytojas Antanas Dargis. Surado kiekvieną, „susižvejojo“ per pamokas, perklausas, choro repeticijas, pasirengimus populiariajai „Dainų dainelei“. Ir dirbo.
Prisimenu: mažeikiškiai perka bilietus į savo numylėtinių (dar be pavadinimo) koncertą, kuris vyksta parke vasaros teatre – ten daugiau vietų nei senuosiuose kultūros namuose. Stovi eilėse prie kasos, neša gėles, ploja saviesiems dar audringiau nei atvažiuojantiems vokalistams ir muzikantams… Paskui dainuojame tas pačias melodijas, „per pažintis“ gauname įrašus – ir sukasi, sukasi senas lietuviškas magnetofonas, simboliniu pavadinimu „Daina“.
Bet tokio „mokykliniu“ pagrindu sukurto ansamblio gyvavimas labai trapus. Išsivažinėja studentai po aukštąsias mokyklas, ir grupės sudėtis vėl keičiasi, vėl ieškok, mokyk, ruošk. Jūratė buvo viena iš ištikimiausių. Muzikai, vadovui, ansambliui. Iki dabar.
„Sekmadienio“ gimimas tiesiogiai susijęs su Jūrate. Dabar kai kas šią grupę pavadina legendine. Jūratė nelinkusi sutikti su tokiu epitetu. Aštuoniolikos metų sukaktį šiemet švęsiančioje grupėje kažkada koncertuodavo šeši ar septyni muzikantai, dabar jau kuris laikas „Sekmadienis“ – tik du atlikėjai. Antanas Dargis ir Jūratė.
Viename iš savo interviu Jūratė pasakė, rodos, paradoksalią mintį: „Sekmadienis“ išliko būtent todėl, kad ir ji, ir vadovas turėjo kitų užsiėmimų. Arba pragyvenimo šaltinių.
„Kiekvienas reiškinys turi savo pradžią ir pabaigą. Be abejo, kada nors grupės nebeliks. Tačiau šiandien mane su grupe sieja daugelis bendrų dainų, sulaukiame nemažai kvietimų koncertuoti. Kai nebeliks kvietimų – nebeliks ir „Sekmadienio“.
Naujųjų išvakarėse apie tai nekalbėjome. Priešingai – juk ką tik susitikta su mažeikiškiais, du koncertai perpildytoje Kultūros centro salėje, aplodismentai, gėlės… Niekas nepamiršta, ir „Sekmadienis“ tebeturi išlaikęs savo gerbėjus.
Išėjusi pasisveikinti su gimtojo miesto publika Jūratė prisipažino, kad čia žmonės ypatingi ir koncertai Mažeikiuose su niekuo nepalyginami.
– Ar tie Tavo žodžiai – tik duoklė gerbėjams?
– Galiu pasakyti, kad koncertuodama salėje, kur susiduriu su žmonėmis akis į akį, jaučiuosi ypatingai. O kai Mažeikiuose… Ir šį kartą rūmuose buvo jaučiama tokia šilta nuotaika, toks žmonių geranoriškumas. Tai labai užkrečia. Po koncerto visi jautėmės vienodai ir sakėme, kad tai buvo vykęs renginys, pasirodymas. Koncertų visada pasiilgstu, tai ne dainavimas klubuose ar vakarėliuose.
– Ten dainuoti blogiau?
– Ten devyniasdešimt aštuoni procentai ateina linksmintis ir veikti kažką kita nei klausytis atlikėjų. Vieni valgo, geria, kalbasi, kiti šoka. Esi tik fonas. Tada ieškai žmonių, kuriems galėtum dainuoti. Randi vieną kažkur kamputyje, paskui kitą. Tada žiūri jiems į akis, dainuoji – jie ir yra tavo klausytojai. Koncertų salėje kitaip, ten atlikėjui priklauso šimtaprocentinis dalyvių dėmesys.
– Nori pasakyti, kad visada dainuoji „gyvai“?
– Taip. Pastaruoju metu taip. Buvo laikas, kai mane įkalbėjo „pataupyti” balsą ir aš porą metų dainavau pagal fonogramą. Nepatikėsi, bet tai dar sunkiau nei realiai atlikti kūrinį. Dainuoti vis tiek turi, dar turi bijoti, kad arčiau sėdintys neišgirstų tavęs, tai buvo savotiškas stygų tampymas. Kai mečiau visą tą reikalą ir pradėjau dainuoti „čia ir dabar“, net balso stygos kažkaip pasitaisė. Priešingai nei buvo prognozuojama.
– Rudenį pasirodė naujas Tavo dainų albumas „Šauk mane vardu“. Kelintas jis, jei skaičiuotume Tavo solinius ir „Sekmadienio“?
– Negaliu pasakyti, kiek iš viso. Solinių turiu tik du, greit bus trečias.
– Negausiai…
– Sau galiu skirti daug mažiau laiko nei savo vaikams. (Jūratė moko dainavimo vaikus Kauno A. Kačanausko muzikos mokyklos estradinio dainavimo skyriuje, vadovauja Lietuvoje gerai žinomam „Linksmajam Do“, iš viso net keturioms amžiaus grupėms, vaikų šou grupėms „Saulės vaikai“ ir „Caca“, kurioje patys mažiausi dainininkai. Be to, rengia dainininkus Kauno muzikinio teatro miuziklui „Muzikos garsai“ bei operai „Karmen“ – A. M.). Galima sakyti, kad jiems atitenka aštuoniasdešimt procentų laiko ir dėmesio. Vaikus paruošiu, auginu, keičiu, nes vieni užauga, o kiti pradeda viską mokytis nuo pradžių. Dainuojame, vaidiname, repetuojame, važiuojame į koncertus, įrašų ar filmavimo studijas, konkursus, gastroles… Ir taip visus metus.
– Jūrate, kai buvai mokinė, Konservatorijos studentė, dažnai dalyvaudavai įvairiuose konkursuose. Dabar rungiasi Tavo mokiniai. Koks buvo Tavo tikslas: dalyvauti ar nugalėti?
– Dalyvauti. Aš visada nustebdavau, kai laimėdavau. Nebuvau nusiteikusi, kad viską darau gerai, geriau už kitus. Jei pasiseka, sureaguoji: o, siurprizas! Nesureikšminu pralaimėjimų. Tai stimulas, akstinas eiti toliau, siekti tikslo. Tikslai, suprantama, suaugusiųjų ir vaikų kitokie. Užaugusiam muzikantui koks tikslas? Diskas, koncertai, populiarumas, pagaliau honorarai… Vaikas turi kitą tikslą – jam svarbu judėti, eiti, dalyvauti, siekti, įrodyti sau ir kitiems, koks jis yra.
– O kai Lina Joy (vadinkime ją sceniniu vardu) važiavo į Euroviziją, tikėjosi nugalėti?
– Tai labai darbštus žmogus. Ji kai nedainuoja, klausosi muzikos. Gal jos pačios vidinis nusiteikimas ir buvo patekti į pirmųjų penketuką. Mes jokių užduočių sau nekėlėme ir neįsipareigojome.
– Ar sugrįžę iš Eurovizijos sulaukėte kokių nors priekaištų, vertinimų?
– Buvo daug interviu. Visi klausinėjo, kaip jaučiamės. O mes neblogai jautėmės. Ta trylikta vieta nebuvo labai blogai. Kažkada, kai „skampai“ buvo trylikti, juos ant rankų nešiojo. Mes, lietuviai, matyt, jau pripratome, kad jei nesame pirmi nuo galo, tai jau ir gerai.
Mes negalvojame, kad mums nepasisekė, žinojome, kad važiuojame į politizuotą konkursą. Galbūt, jei pirmosios vietos nugalėtoja būtų tapusi išties stipri, gera daina, būtų kitaip. Dabar tai patirtis. Lina rinkosi tokią dainą, kokia jai patiko, ji ją gerai padainavo, patyrė įspūdžių. Mums pasisekė.
– Ir Tu ten buvai, viską matei?
– Dalyvavau kiekvieną akimirką. Visur.
– Pati norėtum užlipti ant Eurovizijos scenos?
– Ne. Man būtų per didelė įtampa. Tas įtemptas nuolatinis darbas, režisūra iki menkiausios detalės… sirgalių reakcija, kai jie ūžia, rėkia, mosikuoja vėliavomis, palaikydami savo šalies atstovus… Manau, neatlaikyčiau. Niekada nebuvau konkursinis vaikas, ir savo vaikams sakau: ko jūs veržiatės į tuos konkursus? O jie vis tiek veržiasi. Jei pralaimi, ašarą nusibraukia, ir eina toliau dainuoti.
– Sakei, kad esi ne „popsinė“, o „akustinė“, „kamerinė“. Neapsigalvosi? Ir apskritai kaip tai skiriasi?
– Pop muzikos esmė – lengvas ritmas, įsimenama melodija, vienas sakinys teksto, kurį visi be vargo išmoksta ir dainuoja. Kamerinė neskirta plačiajai auditorijai, didelei salei.
– Vienminčiams?
– Nebūtinai. Yra pavyzdžių, kai baladžių albumai nurungia populiariosios muzikos atlikėjų hitus.
Aš niekada neneigiau popso ir dabar nesakau, kad tai pigu, paprasta, vulgaru. Tiesiog tai viena iš mano gyvenimo spalvų, ji yra ir netrukdo.
Apie namus
ir draugus
Kaune yra namas ir kiemas, kuriame mėgsta susirinkti draugai. Jūratė prisipažįsta nemėgstanti rengti vaišių, tačiau norinčiųjų ateiti į svečius tai neatbaido. „Būna, paskambina man ir sako: rengiamas vakarėlis Prancūzų gatvėje, visko yra, jau važiuojam, ar tu norėsi dalyvauti?“ – pasakoja Jūratė ir paaiškina, kad Prancūzų gatvė – tai jos namų adresas. Su kiemeliu susijusi ir paskutinioji pikantiška istorija, kuri netikėtai sulaukė gana plataus atgarsio.
Susirinko būrin keturios dainuojančios moterys. Visas sieja ne tik muzika, bet ir tai, kad kažkada muzikuota Mažeikiuose: Asta Pilypaitė, Gintarė Karaliūnaitė, Lina Andrijauskaitė, atvažiavusi iš Stokholmo, ir Jūratė.
„Buvo smagus šiltas vakaras, sėdėjome prie stalo kiemelyje, gėrėme vyną. Paskui prasidėjo dainos ir prisiminimai Išsinešėme kompiuterį, pasiėmėme gitarą ir padainavome. Aplinkiniams patiko – iš kaimynų langų sulaukėme plojimų ir prašymų pakartoti“, – prisimena Jūratė.
Gal tas susitikimas ir būtų likęs užmaršty, jei ne Gintarė, kuriai paskambino iš televizijos ir paklausė, gal ši žinanti kokių nors pikantiškų naujienų. Gintarė, pasak Jūratės, be didelių skrupulų gali ką nors sugalvoti „for fun“ (dėl juoko – aut. past.), tad pripasakojo, kad keturios dainininkės buriasi lyg į ansamblį, lyg į eksmažeikiškių klubą, rengia bendrus projektus… Visa tai plačiai nuskambėjo. Net atgarsių susilaukta. Teko dalyvauti viename vakarėlyje, kur visiškai rimti žmonės paprašė ką nors pademonstruoti iš naujojo bendro repertuaro.
„Padainavome“, – sako Jūratė. Ir priduria, kad visiškai neblogai. Kad ir kaip būtų, visos profesionalės. Tad net sulaukta pasiūlymo pavasarį pakoncertuoti kitapus Atlanto…
Tokia Prancūzų gatvėje prasidėjusi istorija, kurios pabaigos negali numatyti.
– Ar draugų daug turi?
– Yra (susimąsto). Nelabai daug, bet yra. Nežinau, ar visus galima vadinti draugais. Metams bėgant mūsų gyvenimas apauga įvairiausiomis pažintimis, mus suveda darbas, bendri reikalai ar pomėgiai. Tai kitaip nei vaikystėje ar jaunystėje, kai draugus savindavomės, norėdavome visada būti su jais, žinoti, kuo jie alsuoja, viską pasakoti apie save. Dabar visi gyvena savo gyvenimus, tik susitinkame, pasišnekame.
– Visada buvai atsargi su žmonėmis. Ir dabar ilgai tyrinėji?
– Ilgai.
– Sakei, kad šį kartą Tavo tikslas Mažeikiuose buvo ne tik dalyvauti Naujamečiame reviu, bet ir aplankyti senus draugus. Ar pavyko?
– Keistas jausmas, bet su tais, kuriuos pažįsti jau daug metų, nuo vaikystės ar jaunystės laikų, gali susitikti po ilgiausios pertraukos, o kalbėsies lyg vakar būtum išsiskyręs. Sienų nėra. Sentimentų daugiau. Artumas išlieka, nors interesai gali ir skirtis.
– Antrieji Tavo namai, arba, jei laikytumės chronologijos, pirmieji – Mažeikiuose, Birutės gatvėje, ten, kur ji susikerta su Laižuvos. Ir skverelis prieš langus, ir parkas kaimynystėje. Yra sentimentų?
– Ir „Saulutės“ darželis, į kurį ėjau. Ir aštuonmetė mokykla, kurią lankiau iki trečios klasės, ir Muzikos mokykla, iš kurios kartais pabėgdavome į parką.
– Kaip tau atrodo valdžios idėja jį visiškai pakeisti?
– Girdėjau, kad žadama iškirsti dalį medžių. Man tai atrodo nesąmonė – ir taip visur mus jau slegia ta civilizacija, urbanizacija ir visa kita. Gamtos vis mažiau, o ypač Mažeikiuose. Sutvarkyti jį reikėtų, kad žmonėms būtų saugu. Prisimenu, aš savo Domą vežiojau po tą parką, kai mažas buvo. Dabar mamoms su vežimėliais nelabai drąsu. Bet tam, kad mažeikiškiai nebijotų narkomanų ar girtuoklių, nereikia sunaikinti parko, reikia tik pasirūpinti saugumu. Mes vaikystėje parke net grybus rinkdavome, čiuožykloje čiuoždavome su muzika. O vasaros estrada? Tik paskui ją praminė „drambline“. Daugelį metų ten buvo vasaros koncertų salė. Atvažiuodavo įvairiausi kolektyvai: ansambliai, orkestrai, dramos teatrai į gastroles. Žmonės eidavo, ta vieta buvo patraukli.Gal verta tai prisiminti ir pagalvoti apie vasaros estradą?
– Jūrate, kai pusiau juokais Tavęs paklausė, ar nežadi grįžti į Mažeikius, labai tvirtai ir rimtai atsakei „ne“. Kodėl?
– Todėl, kad kažkada Mažeikiai mane patys išmetė. Man sunku buvo čia gyventi. Aš jau sakiau, kad nemėgstu viešumos, todėl labai blogai jaučiausi nedideliame mieste, kur tu esi stebimas, aptarinėjamas. Kur visi apie tave žino daugiau nei tu pats. Aš turėjau iš čia išvažiuoti ir žinau, kad tai Mažeikiai mane išspyrė.
– Pyksti ant jų?
– Ne, pykčio nejaučiu, nes suprantu, kad taip pat būčiau jautusis Kuršėnuose ar Pasvalyje… Manau, kad pažįstu žmonių, kuriuos provincija tiesiog „suvalgė“. Gal jei jie būtų išvažiavę į didelį miestą, viskas būtų daug geriau susiklostę. Ir kūrybine, ir asmeninio gyvenimo prasme.
Negaliu jausti pykčio, nes tuos žmones myliu – jie klausosi mano muzikos, ateina į koncertus, jie yra mano. Pagaliau metams bėgant daug ką imi vertinti kitaip.
Aš išvažiavau į Kauną ir ten dabar mano namai, mano darbas, mano visa veikla, žmonės. Čia liko šeima: mama, brolis. Pas juos aš atvažiuoju. Nuo Kauno iki Mažeikių – ne atstumas. Pagaliau juk galima gyventi ir Afrikoje, bet vis tiek neprarasti ryšio. Ne visada „šalia“ reiškia „kartu“.
Manau, kad būtina gyventi ten, kur tu gali dirbti, kurti. Kvėpuoti laisvai.
– O Tu dabar laisvai kvėpuoji?
– Taip.
Nuotr. iš asmeninio archyvo: Buvusios mažeikiškės: J. Miliauskaitė, L. Andrijauskaitė, A. Pilypaitė dar vis susitinka, kad pasikalbėtų, padainuotų ir prisimintų Mažeikius.