Pažįstu žmogų, kuris niekada nesijaučia suklydęs ar neteisus. Net dėl savo paties nesėkmių jis visada suras, ką apkaltinti. Aplinkybes, likimą, kitą žmogų. Kartais pagalvoju, ar jis iš tiesų taip mano, ar kitus nuteikia esąs už gėrį ir teisybę kenčianti auka. Jei teisinga pirmoji prielaida, mano pažįstamą galima tik užjausti. Jis liko mūsų intensyvaus gyvenimo, negailestingos tikrovės šalikelėje, taip ir neišmokęs pats atsakyti už save. Atėmė iš savęs galimybę keistis ir ištaisyti padarytas klaidas.
Pati svarbiausia šiandieninio „Santarvės“ pašnekovo Ginto mintis yra ta, kad pirmiausia turi būti sąžiningas pats sau. Pripažinti net tai, kas yra labai nemalonu. Žvelgiant iš šono galima būtų rasti argumentų, kodėl jaunuolis neatsispyrė taurelės pagundai, paskui tapusiai gyvenimo tikslu: laikmetis, kolegos, asmeninio gyvenimo sunkumai.
Kai norime būti gražesni nei esame, rasime galybę priežasčių, pateisinančių mūsų paklydimus, priklausomybes, tingulį ir valios stoką. Tas pats mano minėtasis žmogus iki užkimimo gali ginčytis dėl teiginio, jog žmogus yra laisvas rinktis. Jis net nėra fatalistas ir nebando šimtaprocentinės atsakomybės suversti likimui, žvaigždžių judėjimui, piktai akiai ar kitoms anapusinėms jėgoms. Jis išdalija kaltes konkretiems žmonėms, valdžiai, kurią suvokia vienpusiškai – kaip socialinės neteisybės įsikūnijimą, sunkiai vaikystei ir jaunystei, kai teko stvertis už menkiausios galimybės įgyti išsilavinimą ir atsistoti ant kojų. Visa tai neigiamai paveikė jo asmenybę ir dabar toliau jį persekioja. Net atsakomybę už savus negalavimus jis „peradresuoja“ kitiems – arba užkrėtė virusu, arba sukėlė stresą, arba prigamino ir pardavė kenksmingų maisto produktų.
Frazė „Toks gyvenimas“ jo lūpose skamba kaip priekaištas, o ne kaip ironiškas bandymas susitaikyti su neišvengiamybe.
Gal todėl stengiuosi jo niekada neklausti: kaip gyveni? Bijau išsamaus atsakymo, po kurio norisi nusiprausti. Ir vis tik užjaučiu, nes jis dar nepažino nuostabaus jausmo – ką reiškia jausti sau savo paties atleidimą. Jei kas sakys, kad tai labai paprasta – pateisinti savo klaidas, perkeliant atsakomybę ant svetimų pečių, – niekada netikėkite. Mes galime apgaudinėti aplinkinius žmones, galime prieš veidrodį, kamerą nutaisyti atitinkamą išraišką ar pozą, galime ilgus metus ieškoti pasiteisinimo, kodėl suklydome, tačiau savęs vis tiek neapgausi. Susitarti galima, o apgauti – ne.
Manau, kad ir mano pažįstamas yra susitaręs su savimi nesąžiningai gintis nuo kitimo poreikio. Jei aš teisus, man nereikia pasitaisyti. Jei aš nekaltas, atsiprašymas nieko nepadės ir bus tik juokingas. Jei aš nieko dėtas, galiu ramiai eiti pramintu taku, kad ir koks jis būtų.
Biblinis priesakas išmokti mylėti patį save pirmiausia ir reiškia pažinti bei nemeluoti. Sau. Pasirinkimo teisę mes visada turime, tik klystame galvodami, kad tas pasirinkimas turi būti mums malonus. Išsinėrimas iš senosios odos – skausmingas ir dirglus procesas. Reikalaujantis vidinio sąžiningumo ir valios pastangų. Sukeliantis naujų abejonių ir dvasios pusiausvyros problemų
Atsinaujinimo šventė taip retai ateina į mūsų širdis. O jos tampa vis kietesnės ir vienišesnės. Kalbu ne apie kažkokį žmogų, apie mus visus, apie save.
Kiekvienas žinome, iš ko turėtume išsivaduoti…
AUDRONĖ
