Maestro R. Balčiūnas: „Mes dar sudrebinsime Žemalę!“

Pavasaris įvairiose žemdirbių kultūrose yra išskirtinis metų laikas, kai pailsėjusi gamta vėl budina žemę ir žmogų naujiems darbams. Krikščionims pavasaris asocijuojasi ir su viena iš pagrindinių metų švenčių – šv. Velykomis – Kristaus Prisikėlimu.

2009 m. balandžio 12 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, norint žmonėms dar labiau pakylėti šventinę nuotaiką, po šv. Mišių buvo pakviestas koncertuoti pučiamųjų orkestras „Trimitas“ su išskirtiniu savo vyriausiuoju dirigentu Ramučiu Jonu Balčiūnu, kurį visi vadino Romu. Atliekant paskutinį kūrinį – Christoperio Hawkinso „Iškilmingą choralą“, Maestro susmuko prie pulto. Pirmose eilėse buvęs medikas reanimatologas tuoj pradėjo daryti dirbtinius širdies masažą ir kvėpavimą. Po 10 minučių atvyko greitosios medicinos pagalbos automobilis. Buvo panaudotas elektrošokas, bet niekas nepadėjo. Maestro iškeliavo amžinybėn. Anot Gerimanto Statinio, Lietuva neteko didžio pučiamųjų muzikos puoselėtojo, o mes – iškilaus kraštiečio.

Pripažintas ir įvertintas

Su R. Balčiūnu gyvai teko bendrauti tik vieną kartą. Nesuprantu kodėl, bet Velykos man dabar siejasi ir su jo išėjimu.
Ne vienas žmogus, pažinojęs jį, pažymi, kad tai buvo charizmatiška asmenybė, kuri savo artistišku dirigavimu, betarpiškumu, azartu, nukreiptu į darbą, ir šiluma žavėjo daugelį, o per „Trimito“ muziką užkariaudavo visų širdis.
Eligijus Taleikis taikliai apibūdina buvusį vyriausiąjį dirigentą: „ buvo tikrasis pučiamųjų Maestro, kuris mylėjo ne tik save orkestre, bet, kas ne taip dažnai nutinka, ir orkestrą savyje. Tai buvo žmogus, kuris priartino pučiamųjų žanrą prie paprasto žmogaus gatvių eitynėse ir aikščių mini pasirodymuose.

Tai buvo didis artistas, užkrėsdavęs savo nepakartojamu temperamentu klausytojus, ir didis scenos magas, užburdavęs sales savo tik jam būdinga nuotaika.“ Tai jam padėjo išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
R. Balčiūnas (1964–2009) ir jo vadovaujamas „Trimitas“ buvo neatsiejami vienas nuo kito. Todėl orkestro pasiekimai yra ir Maestro darbo įvertinimas.
1993 m. Norvegijoje vykusiame pūtikų konkurse, kuriame dalyvavo 11 tūkst. muzikantų, „Trimitas“ laimėjo pirmą vietą ir aukso medalį. 1994 m. Europos muzikų dienų konkurse Vokietijoje mūsų kraštietis buvo pripažintas absoliučiai geriausiu dirigentu, o orkestras laimėjo 4 prizus.

1998 m. R. Balčiūnas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, o Vokietijoje pelnė geriausio „Show“ maršo dirigento titulą. 2003 m. jam buvo įteikta Vyriausybės meno premija, o 2004 m. buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Dar sovietiniais laikais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. Nuo 1977 m. Maestro pradėjo dirbti Lietuvos muzikos akademijoje. 1991 m. dirigentui buvo suteiktas pedagoginis docento vardas.

D. Poška ir R. Balčiūnas – parapijiečiai

1994 m. pasirodžiusi literatūrologo Vytauto Vanago knyga „Dionizas Poška“, kurioje autorius iškėlė mintį, kad Lėlaičių dvare, Žemalės parapijoje, tikriausiai yra gimęs „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos“ autorius, rajono kultūrinei visuomenei suaktualino šią vietovę.
2003 m. Mažeikių muziejaus saugykloje suradus poeto krikšto registracijos įrašą, neliko jokių abejonių dėl jo gimimo vietos. 2004 m. Žemalėje buvo iškilmingai paminėtas D. Poškos 240-tasis jubiliejus, surengta mokslinė konferencija. Jos medžiagą buvo galvota išleisti atskira knyga.

Literatūrologų straipsnius nuspręsta papildyti istoriniais ir menotyriniais tyrimais. Knygą būtų papuošęs ir autobiografinis R. Balčiūno straipsnis, nes jis 1934 m. kovo 24 d. yra gimęs Žemalėje.
2005 m. lapkričio 9 d. Maestro parašiau elektroninį laišką, bet jis sugrįžo. Buvo pranešta, kad gavėjo pašto dėžutė yra pilna, todėl laiško pristatyti negalima.
Kitą dieną susisiekiau su tuometine Žemalės bendruomenės pirmininke Anita Avdaljan ir iš jos gavau R. Balčiūno mobilaus telefono numerį. Vakare jam paskambinau ir išdėsčiau reikalo esmę. Dar paklausiau, ar neturi tų laikų miestelio, mokyklos nuotraukų.

Nustebino tai, kad mes išsyk pradėjome kalbėtis kaip seni geri pažįstami. Maestro sutiko padėti. Sutarėme, kad, kai būsiu Vilniuje, jam paskambinsiu ir mes susitiksime.
2006 m. sausio 26 d. jam paskambinau, paaiškindamas, kad esu sostinėje, ir paklausiau, ar nebūtų galimybės mums susitikti. Atsakė, kad neįmanoma, nes jam yra blogai su širdimi. Pasakius, kad Vilniuje dar būsiu porą dienų, pasiūlė paskambinti prieš išvažiuojant. Kai vėl patrukdžiau, dirigentas atsakė, kad vis dar jaučiasi blogai.

2006 m. balandžio 12 d. vėl paskambinau ir paaiškinau, kad planuoju vykti į Vilnių. Sutarėme, kad pasimatysime po dviejų dienų „Trimito“ repeticijų patalpose, buvusių Geležinkeliečių rūmų vidiniame kieme esančiame pastate.
Jau telefonu buvome apkalbėję, kad jeigu per darbus negalėtų parašyti teksto, tai būtų gerai, jog pateiktų nors kokį dokumentą, iš kurio būtų aišku, jog jis yra žemališkis ir pridėtų vieną kitą savo nuotrauką.

Sutarėme susitikti Žemalėje

Kai atvykau, orkestrantai jau skirstėsi ir iš sandėlio atsiiminėjo koncertinius drabužius. „Trimito“ vyriausiasis dirigentas pakvietė mane į savo kabinetą ir padavė gimimo metrikos kopiją, vieną juodai baltą portretinę ir pluoštą spalvotų nuotraukų. Iš jų liepė išsirinkti sau patinkančią.
Man atrodė, kad geriausiai jo dvasią atspindi vaizdas, kur Maestro 1998 m. San Remo festivalyje prišokęs prie būgnininko „padeda“ jam groti.

Dar paaiškino, kad portretinę nuotrauką būtinai turėsiu grąžinti, nes ji turės būti pakabinta virš jo karsto. Pajuokavo, kad ji yra iš šiek tiek ankstesnių laikų, nes dabartinė jau netinkanti nei knygai, nei pagrabui, nei žmonai. Dar paminėjo, kad yra vedęs du kartus ir turi dvi vadas.
Jis pageidavo tos nuotraukos nedatuoti ir papasakojo, kad vienu metu buvę taip blogai, kad jau galvojęs, jog teks keliauti pas šventą Petrą. Daktarai iš plaučių ištraukę 1,5 litro skysčių. Dabar jaučiasi gerai, bet neaišku, kiek tai tęsis.

Buvo nustebęs, kad žinau, jog jo mama – Angelė Strumilaitė ir yra mokytojavusi Sedoje. Ten ji kartu su būsima filologijos mokslų daktare docente Julija Žukauskaite gyveno Gedimino aikštėje (dabartinė A. Baranausko aikštė), kur iš felčerės Korbutaitės nuomojosi kambarį.
Julija turėjo Maestro mamos su mokiniais jai padovanotą nuotrauką. Ją publikavome „Sedos“ (1997) knygoje.

Mūsų nuoširdų ir betarpišką pokalbį kartas nuo karto nutraukdavo tai muzikantai, tai ilgakojės, aukštaūgės šokėjos. Visi teiravosi dėl išvykimo į koncertinę kelionę. Kiek supratau, buvo kalbama apie pasirodymą užsienyje. Man kirbėjo mintis, kiek po tokių gastrolių šokėjų sugrįžta į Lietuvą. To jau ruošiausi paklausti, kai vėl kažkas užėjo pasitikslinti. Iš jų visų elgesio matėsi šiltas bendravimas su Maestro ir, ar esant svetimiems, ar visada, statusą atitinkantis, bet nuoširdus ir pagarbus atstumas.

Dar spėjau paaiškinti, kad esu matęs jo gimimo įrašą Žemalės bažnyčios krikšto registracijos knygoje. Paklausiau, ar jo krikštytoju buvęs kunigas Balčiūnas nėra giminė. Jis tai patvirtino. Tada užėjo kažkas iš administracijos, o aš supratau, kad tokio užimto žmogaus negaliu ilgiau trukdyti. Prižadėjau, kai knyga bus išleista, pranešti, o nuotrauką grąžinti, kai būsiu Vilniuje. Pakviečiau ir į būsimos knygos pristatymą. Sakė, kad su visu „Trimitu“ gal ir nepavyks atvykti, bet su dalimi jo tikrai pasistengsiąs.

Rūpesčiai dėl „pagrabinės“ nuotraukos

2006 m. rugpjūčio 4 d. savo darbiniuose užrašuose įrašiau, kad Žemalės knygoje panaudotas nuotraukas grąžinau jų savininkams, išskyrus dr. Rimantui Skeiviui ir R. Balčiūnui. Pirmasis buvo vienas iš leidinio sudarytojų, todėl neskubėjau, o kito, kai būdavau Vilniuje, negalėdavau pagauti.

Vieną vakarą sulaukiau R. Balčiūno skambučio. Jis prašė manęs kuo greičiau atsiųsti tą portretinę nuotrauką, nes su jo užimtumu mums esą sunku susitikti. Maestro pridūrė, kad pagrabinės nuotraukos jis negalįs prarasti. Iškilo dilema, ar galime pasitikėti Lietuvos paštu.
„Trimito“ vyriausiasis dirigentas man neaiškino priežasčių, bet nurodė, kad ją vis dėlto kuo greičiau išsiųsčiau. Kitą dieną tą ir padariau. Ilgai darbe laikau laiško registracijos kvitą, bet kai kėliausi į kitą kabinetą, išmečiau. Dabar neaišku, ar tai buvo prieš knygos išleidimą, ar po jos. Atrodo, kad iki jos pasirodymo.

2007 m. balandžio 20 d. paskambinau Maestro ir pranešiau, kad leidinys jau yra atspausdintas. 2007 m. rugpjūčio 28 d. kalbėjau telefonu su juo ir Anita dėl knygos pristatymo Žemalėje.
Mes visaip bandėme prisiderinti prie Maestro, bet jis buvo labai užimtas ir prašė apsieiti be jo. Prisiminė ir savo pažadą, pabrėždamas, kad anksčiau ar vėliau su „Trimitu“ tikrai atvyksiąs į gimtinę ir tam tikrai rasime kokią progą. Pokalbį užbaigė: „Mes dar sudrebinsime Žemalę!“

Kur ir kada dirbo Maestro tėvai

Kartą su buvusiu kolega Algimantu Muturu išsikalbėjome apie R. Balčiūną. Jis papasakojo įdomią istoriją, iš kurios matosi, kiek svarbi jam buvo Žemalė ir koks vulkanas buvo Maestro.
A. Muturas tuo metu dirbo Mažeikių kultūros skyriaus vedėju. „Trimitas“ koncertavo miesto šventėje. Po renginio dirigentas paprašė jį nuvežti į Žemalę. Nuvykus į vietą, vaikštant po senąją mokyklą, R. Balčiūną užplūdo prisiminimai. Jis tik rodęs ir aiškinęs, kur kas buvę.

Netikėtai su skuduru rankose pasirodė valytoja ir nustebusi paklausė: „Romuk, čia tu?“ Maestro ją čiupo į glėbį, apsikabino su visu purvinu skuduru bei džiaugsmingai sušuko: „Auklyte!“ Kiek tada buvę kalbų, prisiminimų!
Iš G. Statinio knygos „Romas Balčiūnas: didysis dūdų revoliucionierius“ suprantame, kad A. Balčiūnienė (1906–1978) dirbo Žemalės pradinėje mokykloje nuo 1931 m. lapkričio 15 d. iki 1937 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo perkelta į Pikelius. Jos vyras Jonas (1899–1974) taip pat mokytojavo minėtose mokyklose.
Abu sutuoktiniai su Žemalės mokiniais yra užfiksuoti per dr. Eleną Gavelytę-Binkauskienę gautoje nuotraukoje. Ji buvo datuota 1927 m. Su tokia data fotografiją ir publikavome knygoje „Žemalė – D. Poškos gimtasis kraštas“.

Dabar suprantu, kad ji tikriausiai buvo padaryta 1937 m. mokslo metų pabaigoje, nes tais metais iš Žemalės buvo iškelti ne tik Balčiūnai, bet ir nuotraukos centre užfiksuotas kunigas Vladislovas Venclauskas. Jis parapijai vadovavo nuo 1928 m. iki 1937 m.
Dėl A. Balčiūnienės tapatybės abejoti neleidžia „Sedos“ knygoje publikuota jos nuotrauka. Keista, kad G. Statinis, turėdamas dokumentus, tą klaidą perkėlė į savo leidinį.

Laikas planuoti paminėjimą

Anksčiau istorijos griaučiais būdavo laikomos datos, kurių kalba yra paslaptinga ir nesuvokiama. Ir šiame straipsnyje matau jų paraleles. Dėmesio verta viena.

D. Poška gimė 1764 m., o R. Balčiūnas – 1934 m. Jų paskutiniai skaičiai sutampa, todėl po metų minėsime poeto 260-ąsias, o „Trimito“ sielos – 90-ąsias gimimo metines. Gal tai nėra atsitiktinumas, o užuomina, kad bus gera proga abu minėjimus sujungti į vieną.
Tokiu renginiu tikrai būtų galima sudrebinti Žemalę. Apie ką ir svajojo didysis pučiamųjų instrumentų Maestro. Dabar jau yra laikas pradėti galvoti apie jų paminėjimo programą, išteklių paieškas, jų sujungimą.
Istorikas Povilas Šverebas