Mažeikiškei kirpėjai svarbiausia – geras kolektyvas

Lilija kirpykloje su pertraukomis vyrus gražina jau beveik trisdešimt metų. Kiek galvų per tą laiką palietė jos žirklės, suskaičiuoti neįmanoma. Kirpėja neprisimena, kad per savo darbo metus būtų pelniusi nusiskundimų, priešingai – jei vyrai vėl sugrįžta į jos kėdę, vadinasi, darbu jie patenkinti.

Vyrus kirpti nėra lengviau

Kirpėja Lilija sugalvojo tapti neatsitiktinai: dar prieš mokslus plaukus apkirpdavo tėvui, patiko  daryti draugėms šukuosenas, tad gavusi pasiūlymą tapti kirpėja, tuometinę pirmąją vidurinę mokyklą baigusi mažeikiškė neabejojo dėl savojo pasirinkimo.
„Tais laikais įstoti į mokyklą, kuri ruošia kirpėjus, nebuvo lengva, bet pasistengus viskas įmanoma. Reikia tik labai norėti“, – įsitikinusi moteris.
Vilniaus 47-ąją technikos mokyklą baigusi Lilija tapo plataus profilio kirpėja, tad galėjo puošti ir moteris, ir vyrus, bet pirmieji jos klientai buvo vyrai, tai jų pusėje ir pasiliko.
Kirpėjos nuomone, jeigu žmogus linkęs į tokį darbą, reikia ir rinktis, nes gerai išmanyti ir moterų, ir vyrų šukuosenas – nėra lengva.
„Pasakyti, kad kirpti vyrus yra lengviau, tikrai negalima. Mūsų klientai yra labai reiklūs, o ir šukuosenų yra labai sudėtingų“, – teigė Lilija.

Prisimena pirmąją praktiką

Grįžusi iš mokslų Vilniuje L. Vinčienė pakeitė tris kirpyklas: dirbo senamiestyje, vadinamajame buitinyje, paskui „Vaivorykštėje“ mikrorajone ir dabartinėje „Prestižoje“.
„Šiuo atžvilgiu esu konservatorė. Keisdamas kirpyklas nieko gero nesurasi: klientai žino, kur tu dirbi, kur tave rasti. Svarbiausia, kad yra geras kolektyvas, kad čia gera atmosfera ir jautiesi kaip namuose“, – dabartiniu kolektyvu džiaugėsi Lilija.
Moteris prisimena savo pirmąją praktiką Mažeikiuose, bet pirmieji klientai buvo specialioje kirpykloje prie mokyklos.
„Pirmąjį klientą kirpti buvo baisu, labai bijojau. Prisimenu, per praktiką Mažeikiuose paėmiau kirpimo mašinėlę į rankas – ir ji taip „skaniai“ slysta į viršų, taip smagu kirpti… Bet pasižiūrėjusi vedėja išsigando: „Jėzusmarija“, ką tu ten dirbi…“ – prisiminusi juokėsi pašnekovė.

Tobulėti privalo

Iš pradžių tikrai būna nelengva, reikia žinoti visą technologiją: kiek aukštai kirpti, kiek prispausti kirpimo mašinėlę.
„Gerai, kad klientai „nepiktybiniai“ – žino, pas ką eina, kad jaunas meistras kerpa. Ir užmokestis už kirpimą visiškai kitoks. Šiais laikais to nebūtų, nes žmonės yra labai reiklūs ir žiūri, kas jį kirps. Pas praktikantes ne kiekvieną pasodinsi“, – įsitikinusi Lilija.
Kirpėjo darbas – nuolatinis naujų šukuosenų, naujų kirpimų ieškojimas, mokymasis: jei to nebūtų, vargu ar galėtum dirbti.
„Kirpimo pagrindus mes turime, o tobulėjimas yra privalomas, prie visų pageidavimų, naujovių turime prisitaikyti“, – teigė kirpėja.

Išrankesnis – jaunimas

Labiausiai naujovių ieško jaunimas: jie stebi, kokios naujienos ir mados užsienyje, kiti tų naujų šukuosenų „parveža“, tad užsinori ir draugai. Madingos dabar vadinamosios skiauterinės šukuosenos, bet jos Lilijai neatrodo sudėtingos. Daug sunkiau buvo anksčiau formuojant „aikšteles“. Ne visos kirpėjos apsiimdavo suformuoti tą „aikštelę: reikia žinoti jos kirpimo technologiją, bet kai tiek laiko dirbi, įgyji pakankamai įgūdžių.
„Pasisodinus klientą pirmiausia reikia išklausinėti, ko jis pageidauja. Išklausius jo norus, reikia matyti, kaip vizualiai rezultatas atrodys. Jeigu to nematysi – bus sunku“, – tikino kirpėja.
Lilija turi savo nuolatinius klientus, kurie šukuosenos nenori keisti arba yra įpratę prie tos pačios kirpėjos. Yra tokių, kurie kerpasi dar nuo vaikystės: pripranta nuo mažens, o paskui, žiūrėk, jau ir iki studento išauga. Kirpėjos pajunta ir laikmečio aktualijas: labai daug jų klientų išvažiuoja į užsienį.
„Negalima sakyti, kad pas mane kerpasi vis tie patys žmonės. Klientai keičiasi: kas išvažiuoja į užsienį, kas dar kur. Ateina ir naujų žmonių. Jei sugrįžtų visi emigrantai, gyventume labai gerai“, – šypsosi pašnekovė.

Klientai nesiskundžia

Pasitaiko ir tokių klientų, kurie patys nežino, ko nori: su tokiais reikia elgtis atsargiai. Čia prireikia ir psichologijos žinių: detaliai išsiklausinėti, kokio ilgio plaukų jie nori, sužinoti visas smulkmenas. Kartais parodo kokį šukuosenų katalogą, bet ir iš ten ne visas šukuosenas galima nukopijuoti, kadangi plaukai yra skirtingi.
Kad žmonės būtų išėję susiraukę, nepatenkinti, Lilija neprisimena.
„Būna visko, bet kad išeitų susiraukę… Mes nepaleidžiame nė vieno nekokybiškai nukirpto žmogaus. Niekas nėra pasakęs: ką tu su manimi padarei! Ir jei tas žmogus vėl grįžta, tai vadinasi, viskas gerai. Taip ir stengiamės“, – kalbėjo moteris.
Bendrauti su žmonėmis Lilijai sekasi. Vieni nori kalbėtis, kiti labiau linkę tylėti, – tai priklauso nuo klientų nuotaikos. Bet jei žmogus kalba, su juo taip pat reikia kalbėtis: nebūtinai apie kirpimą, bet ir bendromis gyvenimo temomis.

Namuose – ir kirpėja, ir virėja

Kirpėjų darbas nelengvas ir fiziškai – visą parą tenka stovėti ant kojų. Ne veltui pagrindinės kirpėjų ligos susijusios su stuburu. Pavargsta ir kojos, ir nuolat iškeltos rankos.
„Tas darbas nėra toks lengvas, kaip atrodo iš šono. Klientai vis mano, kad nieko sunkaus čia nėra, bet jei kas pabando, ne visi ištveria“, – sakė Lilija.
Jos žodžiais, būna smagu, kada vyrai kažkaip ypatingai atsidėkoja už darbą: ne tik pinigais, bet kartais atneša šokolado, rečiau – gėlių. Jų netrūksta tik Kovo 8-ąją.
„Kai koks vyriškis ateina su šokoladu, tai gali suprasti kaip savo darbo įvertinimą: jei būsi neįtikęs, tokių dalykų niekas neneš. Tai yra padėka už gerą darbą, paskatinimas“, – džiaugėsi kirpėja.
Turi Lilija ir savo klientų namuose – tenka kirpti iš Kauno parvykstančias dukteris, žentą, be abejo, vyrą, mamą, kai kuriuos kaimynus, drauges – taip susidaro nemažas ratas.
Savo plaukus susitvarko dažniausiai pati, jei prireikia, į pagalbą ateina kolegės.
Lilija gyvena nuosavame name, tad po darbo mėgsta tvarkytis aplinką, sezono metu važiuoja grybauti. Patinka gaminti maistą, kepti pyragus, tad namiškiai alkani nebūna.
„Labai mėgstu būti gamtoje, kartais tai būna mano sodas – čia puikiausias poilsis“, – teigė L. Vinčienė.