„Bomžai? Stengiuos jų vardų neatsiminti. Ir veidų. Manau, geriau žinau jų batų ir kepurių dydžius nei vardus“, – kalba aštuonerius metus be namų gyvenantis Rimantas.
Net benamiai atsiriboja vieni nuo kitų, tai gal nereikėtų stebėtis mūsų visuomenės abejingumu jiems?
Mes jų „nematome“, klūpančių gatvėje, bėgame nuo jų, prašinėjančių centų, o žiemą gename iš laiptinių. Tik kokia riba tarp jų ir mūsų gyvenimų? Kokia tikimybė, kad šiandien per pusryčius kirtus dešras po poros metų neteks praleisti dienos suvalgius bandelę už 35 centus?
IŠDIDŪS BENAMIAI
Abu mano kalbinti Mažeikių benamiai kažkuo panašūs. Abu su lazdomis, abu gan švarūs ir apsikirpę. Tiek Antanas, tiek Rimantas namų neteko panašiai. Išsiskyrė su žmonomis ir išėjo patys. Antanas – į savo garažą, Rimantas atvažiavo į Mažeikius.
Kad pastarasis ne vietinis, pastebėjau jau po pirmų dešimties pokalbio sekundžių. Benamis žemaitiškai ne ką tesuprato, tad teko kalbėtis bendrine kalba.
Rimantas ne tik iš namų išėjo savo noru. Brolis Sodų gatvės 11ajame name, vadinamajame bendrabutyje, nupirko jam butą, bet atvykėlis ten neužsibuvo.
„Per kitus benamius taip nutiko. Įsiprašydavo į vidų. Vienas pridirbo lifte, kitas – laiptinėje. Nors lauko durys atidarytos. Kaimynai, aišku, mane puolė. Gėda pasidarė, tai išėjau. Dabar butas užkaltas, bet vis tiek kartais koks vaikinas įsitempia merginą. Negi gaila“, – sako Rimantas, taip pat palikęs ir Nakvynės namus.
Vietos, kur ilgiau apsistotų, benamis neranda ir toliau. Dabar gyvena pas kitą draugą, Urvikių gatvėj. Už nakvynę jam turi atnešti arba butelį, arba kokio nors maisto. Pats Rimantas sakė samanės labai seniai negėręs, bet alaus ar vyno nevengiąs.
„Mineralinis kainuoja 2,25 lito, alus – tik 2. Tai aš geriau alaus nusipirksiu. Gerti kažką reikia, o čia – ne kaimas, kad iš šulinio pasemtum. Niekas čia vandens neduos“, – pasirinkimo ypatumus paaiškino Rimantas.
Paklaustas apie maistą, prieš tai buvęs linksmas pašnekovas išsyk persimainė. Sakė: jei šiandien jam pasiseks, tai nusipirks konservų skardinę, jei ne – tai tik bandelę. Rimantas prisipažino galįs nevalgyti, negerti, bet rūkymo atsisakyti niekaip nesugeba. Rūkaliui nuo dvylikos metų cigarečių dūmai kvepia kaip prancūziški kvepalai…
GARAŽAS
Milijono musių apsupty dienas leidžia Antanas. Gal penkiolikos kvadratinių metrų garaže – lova, šaldytuvas, du televizoriai, pora fotelių, sekcija. Valgiui gaminti – maža dujinė viryklė. Kampe – geležinė krosnelė.
Vonia – dubuo, tualetas – pieva prie garažų.
Benamių akimis žiūrint, Antanas – milijonierius. Jis kas mėnesį gauna pašalpą – tris šimtus litų. Iš jų – dvidešimt atiduoda už dujas, trisdešimt – už elektrą. Žiemą dar kartais sumoka ir už malkas draugui, kuris nuperka maisto ir atveža vandens.
Maistui ir cigaretėms lieka 250 litų. Kartais – ir buteliui. Paskutinį kartą gėrė prieš dvi dienas, kaimynui pabaigus remontuoti automobilį.
Antano diena paprasta: „Žiūriu televizorių, kol rodo, tada einu miegot.“ Iš garažo išeina retai: girtas susilaužė koją, dabar joje plastiko gabalas ir šešiolika varžtų. Prie durų pritvirtinta virvė, eidamas miegoti ja prisitraukia duris. Paskutinį kartą, įsikibęs į lazdą ir kaimyno petį, šiaip ne taip nusigavo į Darbo biržą, kad sužinotų, jog jį tuoj išbrauks iš bedarbių sąrašų. Vadinasi, jokio socialinio draudimo. Nors ir iki šiol medicininės pagalbos Antanas nesulaukė. Tik tada, kai nuvežė į ligoninę dėl atviro lūžio. Kai vėliau dėl sąnarių norėjo gultis į ligoninę, paaiškėjo, kad reikia įsigyti medikamentų paketą už 700 litų. „Iš kur tokius pinigus gausiu?“ – klausia Antanas ir nelaukia atsakymo. Bet į ligoninę labai reikėtų – kad susitvarkytų invalidumą.
Buvusi Antano žmona – aukštaitė, kartu išgyveno netrumpai. Iš namų išėjo, kai vienturtei dukrai buvo aštuoneri. Nei žmona, nei dukra jo nelanko. Tėvai mirę. Pabendrauti Antanui tenka nebent su garažų savininkais, kurių vis mažiau beužeina.
Narkomanai, kurių pamėgta vieta tapo apleisti Senkelio gatvės garažai, nesibrauna į Antano namus, tik vaikai kartais primėto akmenų, apipaišo duris. Tačiau pelės lenda net vasarą. Anksčiau Antanas turėjo katiną, priglaudė dar mažą kačiuką – tokį pat benamį, kaip ir jis. Katinas buvęs labai jaukus ir patiklus, visą laiką sekiojo iš paskos. Tad vieną dieną Senkelio gatvėje papuolė po ratais.
Taip tarp musių ir pelių, nuo ryto zirziant televizoriui, dienas leidžia Antanas, buvusio Mažeikių statybos tresto kranininkas.
BĖGA VISI
Rimanto kelis operuotas. Susitraiškė jį žiemą, blaivus, paslydęs ant ledo. Šiaip ne taip nušliaužęs keliasdešimt metrų iki „Putino“ parduotuvės, pagalbos nesulaukė, niekas nekvietė greitosios. Teko maldauti, kad pardavėjos iškviestų bent policiją, kuri po ilgų įkalbinėjimų iškvietė Rimantui greitąją.
Benamio papasakotas atvejis, atskleidžiantis aplinkinių požiūrį į „bomžus“, – ne vienintelis.
Policija žiemą nuolat gauna pranešimų iš gyventojų apie laiptinėse, šiluminiuose mazguose įsikūrusius benamius. Žmonės dažniausiai prašo juos išvaryti.
Mažeikių policijos komisariato viršininko pavaduotojas Talidas Astrauskas teigė, kad pagal įstatymus žmogus gali būti, kur nori.
„Dabar ne sovietiniai laikai, kai būdavo straipsnis dėl valkatavimo. Žmogus, jei nėra girtas ir taip nežeidžia žmogaus orumo ir dorovės, turi teisę būti ir gulėti bet kur. Mes negalime apriboti žmonių teisių už nieką“, – kalbėjo pareigūnas.
Nors kartais patys benamiai prašosi į areštinę, tada pareigūnai juos nugabena į Nakvynės namus, kuriuose žiemą padidinamas vietų skaičius.
O APGYVENDINTI
MAŽEIKIUOSE YRA KĄ
Truputį juokinga, bet, Statistikos departamento duomenimis, visame Mažeikių rajone tėra trys benamiai. Tikslių skaičių pateikti negali niekas. Benamiai nesileidžia surašomi, ne visus juos ir sutiksi kada panorėjęs, bet jų matome kasdien.
Mažeikių nakvynės namų direktorius Antanas Krivickas taip pat nežinojo tikslaus benamių skaičiaus. Tik sakė: jų daug. Direktoriaus teigimu, žmonės dažniausiai patys pasirenka tokį gyvenimo būdą.
„Visi jie turėjo šeimas, darbus, namus ir dauguma patys pasirinko tokį gyvenimą. Pasitaiko žmonių, kurie keletą mėnesių ar metus pabando ištverti be alkoholio, nevalkataudami, tačiau dažniausiai vėl pradeda gyventi po senovei. Iš pradžių dar mėginame kalbėtis, bet galiausiai jie grįžta į tą savo laisvę“, – kalbėjo jis.
Mažeikių ligoninės priimamajame dabar ramu. Vasaros naktys šiltos, benamiams yra kur praustis. Visai kitokia situacija žiemą. Ligoninės priimamasis turi tris „etatinius“ klientus.
Pasak priimamojo skyriaus darbuotojų, Greitosios pagalbos tarnybai mažeikiškiai porą kartų per savaitę praneša apie gatvėje gulinčius žmones. Šie dažniausiai būna neblaivūs, nusibrozdinę, apsidaužę, nors be didesnio pavojaus sveikatai. Medikai tokius „pacientus“ paprastai siunčia į Nakvynės namus.
Kiekvienais metais Mažeikių seniūnijai tenka palaidoti iki dešimties benamių asmenų, iš kurių keli taip ir nebūna atpažinti.
Būtent tada benamiai ir sulaukia daugiausia valdžios dėmesio – jų laidotuvėms skiriama įprasta 1040 litų išmoka. Kaip vienas iš „Santarvės“ pašnekovų juokavo, „geriau būtų juos davę avansu“.
Elijus KNIEŽAUSKAS
Autoriaus nuotrauk.: Antanas garaže gyvena jau šešiolika metų.
Rimantas noriai pozavo, sakė jaunystėje pats turėjo keletą fotoaparatų
ir fotografavęs.
