Eidamas 85-uosius metus, mirė vienas garsiausių lietuvių prozininkų Mykolas Sluckis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Rašytojo Mykolo Sluckio, su retu darbštumu visą gyvenimą triūsusio literatūroje, produktyvumas ir meistriškumas sunkiai prilygstamas, jo žodis valdomas virtuoziškai, jaučiant subtiliausias reikšmes ir atspalvius, rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos nekrologe.
Žymus lietuvių prozininkas, daugelio populiarių romanų ir kūrinių vaikams autorius Mykolas Sluckis mirė vasario 25 dieną, eidamas 85-uosius metus.
Žinomas šalyje ir užsienyje
Mykolas Sluckis gimė 1928 m. spalio 20 d. Panevėžyje. 1941 m. kilus vokiečių ir sovietų karui, evakuotas iš Palangos pionierių stovyklos gyveno Rusijoje, augo vaikų namuose. 1951 m. baigė rusų filologiją. 1950–1951 m. redagavo žurnalą „Žvaigždutė“, 1949 m. – įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1952–1954 m. dirbo LRS prozos konsultantu, o 1954–1959 m. – valdybos sekretoriumi. Nuo 1959 m. atsidėjo vien rašytojo darbui.
Pirmoji M. Sluckio knyga „Aš vėl matau vėliavą“ pasirodė 1948 metais. Pirmasis romanas „Geri namai“ – 1955 metais. Ankstyvojo laikotarpio jo kūriniams būdingas lyrizmas, impresionistinė pasakojimo maniera, gili veikėjų psichologinė analizė, vidinio monologo įtaiga. Visa tai atsispindi mažosios prozos rinkiniuose vaikams.
M. Sluckis yra parašęs per dvidešimt knygų vaikams ir ne mažiau – suaugusiesiems, jos išverstos daugiau kaip į 15 užsienio kalbų.
Labiausiai žinomi šio autoriaus stambiosios prozos kūriniai yra romanai: „Laiptai į dangų“, „Adomo obuolys“, „Kelionė į kalnus ir atgal“, „Medžliepis“ ir kt.
Romanai – literatūros reiškinys, vertas apmąstymų
„Sluckio romanisto žvaigždė švietė Lietuvoje (ir ne vien joje) tris dešimtmečius. Tai buvo priklausomybės laikų literatūros reiškinys, kurį kritika iš naujo kada nors vėl apmąstys. Istorikai, manyčiau, turės pasiginčyti, ko vertas, tarkim, „Adomo obuolys“. Esu tikras, kad nepavyks jo išbraukti iš lietuvių romano metraščio. Ne vienos Sluckio sovietinės knygos „šešėlyje“ – daug dabarties prozos fenomenų“, – 2004 metais rašė prozininkas, literatūros tyrinėtojas Vytautas Martinkus.
Mykolas Sluckis žinomas ir kaip novelių meistras, jo novelistika savo dėmesiu personažų psichologijai, subtiliai detalei ir teksto potekstėms buvo itin originali ir patraukli septintajame dešimtmetyje, bet nė kiek savo žavesio neprarado ir šiandien, nes jo novelėms yra būdingi „anapus lyrinės ir psichologinės digresijos šmėkšantys lyg iš stalagmitų ir stalaktitų sukonstruoti siužetai, keistoki, jautrios sielos veikėjai“.
Tarp kitų rašytojas yra išleidęs apsakymų ir novelių rinkinius: „Merginų sekmadienis“, „Gražuolės sugrįžimas“, „Išsipildymas ne pagal Joaną“, „Su skrybėle Kurfiurstendame“.
Daugelio premijų laureatas
Mykolas Sluckis – ne tik romanų, pelniusių jam itin didelį skaitytojų ir literatūros kritikų palankumą, autorius. Jis yra parašęs literatūros kritikos veikalų, pjesių, scenarijų filmams.
Jo žinomos esė apie literatūrą „Sunkiausias menas“ (1960), „Rašytojas apie rašytojus“ (1984).
M. Sluckis – Žemaitės premijos laureatas (1972 m. už apsakymų ir apysakų rinkinį „Merginų sekmadienis“), P. Cvirkos premijos laureatas (1986 m. už romaną „Medžliepis“), 2004 metais rašytojas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
