Kaip jaučiamės, kai lietus įkyriai barbena į stogą, palanges? Ilsimės, susitaikę su ta nenutrūkstančia lietaus lašelių muzika? Negirdime jos, nes kažkas mūsų smegenyse sako: laikas sustoti, laikas ilsėtis, kur nors bėgti, lėkti nebėra prasmės. Juk toks oras…
O kažkas tikina, kad nėra nieko baisesnio už visą dieną ir vakarą trunkantį lietaus barbenimą į skardinę palangę. Tas garsas ilgainiui ima gręžti smegenis ir nervinti lyg naujo laikrodžio tiksėjimas nemigos naktį. Ta monotonija…
Monotonija. Tas pats, vienas tonas. Jokios kitos gaidos, nuotaikos lyg mechanizmo judėjimas. Viensdutrys, viensdutrys. Kažkada teko pusmetį padirbėti prie konvejerio. Nukeli, prisuki, padedi, nukeli, prisuki… Ir taip aštuonias valandas, penkias dienas per savaitę, mėnuo po mėnesio. Tie, kurie gamykloje dirbo ne vienus metus, sakė tą nuolatinį tiksėjimą jaučią galvoje. Tarsi ten būtų įtaisytas papildomas mechanizmas. Arba laikrodis, kaip nemokamų telefono pokalbių reklamoje.
Monotonija mus iš tiesų veikia dvejopai. Tuos, kurie nuolat bėgioja vis kita kryptimi, susitinka su vis kitais žmonėmis ir kenčia nuo vis įvairesnių stresų, psichologai siunčia ramiai, monotoniškai padirbėti. Jiems tai suteikia ramybės ir pastovumo pojūtį.
Yra žmonių, kurie savo gyvenimą vadina monotonišku – jie kasdien daro tą patį arba beveik tą patį, jei jiems kas nors nutinka – tai tik tos pačios monotonijos ribose. Gali prisvilti puodas ar vyras grįžta po kolegiško pasilinksminimo – nieko nauja, nieko įvairaus. Net nemalonumai monotoniški. Paskui prasideda monotoniški barniai – dėl tų pačių neišsprendžiamų gyvenimiškų smulkmenų. Ne vietoje numestos kojinės, nepasakytas ačiū už neprisvilusią košę, nepadaryti sodo darbai, per daug pretenzijų ar nuoskaudų.
Tokiems atvejams terapija kita. Žingsnis į šoną. Netikėtas nuotykis, posūkis, išvyka, kelionė su kitais, ne savais, žmonėmis. Kitas darbas. Kitas draugas, draugė, pažintis.
Taip, jei tau atrodo, kad darbas pakartoja konvejerio ritmą, susimąstyk pats. Ar netapai inertiškas? Ar nevengi iššūkių ir atsakomybės? Ar nesistengi nuolat pasitraukti į šoną, pasislėpti kažkieno šešėlyje, neįsipareigoti? Ar visada eini ir važiuoji tuo pačiu maršrutu? Ar valgai, gamini tą patį, nuolat pasikartojantį patiekalą, bendrauji su griežtai apribotu pažįstamų žmonių būriu? Ar eidamas į vakarėlį gali iš anksto nuspėti, kas ką pasakys ir kaip pasielgs?
Paprastai mes linkę visa tai vadinti pastovumu. Kol vieną dieną neprabundame, kankinami bjauraus suvokimo – rutina. Monotonija. Nuobodybė. Vis viena.
Ir taip – visą likusį gyvenimą?! Atsakymo į klausimą nerandame. Jo paprasčiausiai nėra – teoriško. Yra galybė patarimų, kaip pabėgti nuo tos nelemtos monotonijos. Nuo mūsų mąstymo inertiškumo, nuo apriboto žvilgsnio į pasaulį, nuo televizoriaus kanalų perjunginėjimo, kai dono Leonsijaus žmogžudystė dėl aistros ima atrodyti svarbesnė už realius nusikaltimus…
Tiktak, bumbum, pyptpypt, klinktklinkt, taip taip, ne ne… Ir taip be paliovos.
Kitaip? Kitaip bijau. Nes nežinau, kas laukia manęs už staigaus posūkio, nenutuokiu, kuo pasibaigs įžūlus pabėgimas, kaip mano tolesniam gyvenimui atsilieps sudeginti tiltai, nepatikimos pažintys, nestabilūs jausmai, netikėti poelgiai.
Svarbiausia, kad kiekvienas žinome, kokios išeities mums reikia. Tik vis nepasiryžtame išdrįsti ir žengti pirmąjį žingsnį.
Dar pamiegokime. Palaukime. Sako, kad ką nors pakeisti savo gyvenime niekada nebūna vėlu. Tas nuolatinis galvojimas apie pokyčius, kurių reikėtų, jau tampa monotonija. Ypač, kai į palangę, stogą, viršugalvį įkyriai barbena rudenėjantis lietus.
AUDRONĖ
Monotonija
