Ne į vienus vartus

„Neturiu draugų“ – vienąsyk prisipažino žmogus, kurį aš, laikiau savo bičiuliu. Iš pradžių pamaniau, kad ši frazė adresuota man, tik jis nedrįsta suformuluoti priekaišto ir vaikšto aplinkkeliu.
Iš pradžių galvojau nutylėti, bet sukaupiau ir paklausiau: „O kaip aš?“
„Todėl tau ir sakau, kad neturiu draugų, nes kitais nebepasitikiu“.
Išklausiau priekaištus ir skundus dėl neišpildytų pažadų, neatliktų įpareigojimų, ne ten ir ne taip suformuluotų frazių, pernelyg mažo dėmesio kiekio, kai jis būtinas, ir pernelyg įkyraus siūlymosi, ir net vizitų iš anksto nepranešus, kai mano bičiuliui nėra nuotaikos bendrauti. „Draugai taip nesielgia“, – konstatavo jis. Paklausus, kaip jie turėtų elgtis, kad būtų tikri draugai, pradėjo aiškėti, kad tie tikrieji – kažkoks dėdulės milijonieriaus ir aptarnaujančio personalo hibridas. Jie pasirodo, kai yra reikalingi, ir taktiškai dingsta vos pajutę, kad savo funkciją atliko. Jie dosnūs ir dėmesingi, lyg psichoanalitikas pasiryžę išklausyti viską, kas slegia mūsų herojaus širdį, jie suranda ir pasako teisingus žodžius, patys taip ir neišlindę iš šešėlio. Tiktai taip – nes pagrindinis ir svarbiausias asmuo yra jis, jo mintys, išgyvenimai, ketinimai ir tikslai.
Suprantama, visi šie reikalavimai nebuvo suformuluoti taip tiesiogiai, kaip ką tik tai padariau aš. Tačiau nesigilinant į situacijas, nuoskaudas, viltis, konkrečius išgyvenimus ir juose veikiančius personažus, išvada bet kokiu atveju būtų panaši.
Pasakiau, kad diagnozės dvi: arba jis – nepataisomas egoistas, arba mes susitikome savęs gailėjimosi laikotarpiu. Tada jis prisiminė ir mano padarytas skriaudas. Po to garsiai pamąstė, ar ir iš manęs nereikėtų atimti garbingo Jo Draugo statuso.
Pamaniau, kad daugiau aiškintis nebeverta, reikia palaukti ir bandyti susitikti kitąsyk. Liga arba progresuos, arba išsivadės savaime.
Patikėkite, žmonių tikėjimas savo įtarimais ir nuojautomis panašus į miegą. Yra pastebima ir paviršutinė, ir gili stadija. Mano bičiulis, matyt, buvo itin giliai įmigęs, tad bandyti ką nors pakeisti – beviltiška.
Paerzindama (juk turiu kaip nors atsilyginti už beviltiškai sugadintą popietę) jo kalendoriaus rytdienos lapelyje užrašiau Cicerono sentenciją: „Tas, kuris toks kurčias, kad net iš draugo nenori išgirsti tiesos, yra beviltiškas“.
Jis man nebepaskambino.
Prisipažinsiu, jaučiuosi neblogai. Manęs nekankina sąžinės priekaištai, nejaučiu nuoširdžių pasikalbėjimų ilgesio, praradimo skausmo – taip pat. Gal taip yra dėl to, kad nesijaučiu nusikaltusi.
Visi mes esame patyrę panašių išgyvenimų – su kaltės prieskoniu ir be jos. Prisimenu, kaip sielodavausi dėl kiekvieno praradimo, nutolimo ar santykių atšalimo. Paskui ėmiau suvokti, kad tuos santykius galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirmieji – geri mūsų vaikystės ir mokyklos laikų draugai. Jie yra toli, tačiau juos susitikęs jautiesi taip, lyg tęstum kažkada pradėtą sakinį. Toks ryšys būdingas tiems, kurių santykiai neužteršti bendrų reikalų, interesų, kasdienos inercijos.
Prieš ketvirtį amžiaus poetas ir kritikas Voldemaras Kukulas (tada – ketvirtakursis žurnalistas) mus, bendrabučio kaimynes, nuoširdžiai įtikinėjo, kad draugai įgyjami tik iki devyniolikos. Tada patikėjau – į naujas draugystes ėmiau žiūrėti įtariai, o šiandien manau, kad susidraugauti gali ir brandesnio amžiaus žmonės. Tiesa, vėliau populiari tampa situacinė draugystė. Žmonės gyvena kaimynystėje, dirba viename darbe, susitinka dėl bendrų interesų ar pomėgių. Bendravimas smagus ir intensyvus. Tačiau tereikia situacijai pasikeisti – vienam iš draugų išsikraustyti į kitą namą, susirasti naują darbą, nustoti lankius klubą – ir santykiai pamažu sunyksta. Be skausmingų atomazgų ir nereikalingų priekaištų.
Trečia artimų santykių atmaina – tarp „reikalingų“ žmonių. Labai dažnai juos bandoma vertinti ironiškai: neva tūlas žmogelis į jubiliejaus iškilmes sukvietė ne tik draugus, bet ir naudingų pažįstamų būrelį. Lyg reikalų nebūtų galima sutvarkyti atskirai, o su savais pasilinksminti kitoje vietoje ir kitu laiku. Norėčiau pateisinti tokį sukaktuvininką: negalima tikėtis, kad visos bendravimo formos egzistuos atskirai ir niekada nesusisieks. Kai mūsų draugai ir pažįstami pradeda ignoruoti vieni kitus ar reikalauti sau išskirtinio dėmesio, pasijuntame labai nejaukiai, netgi kvailai – lyg bandytume drauge išlaikyti ugnį ir vandenį. Juk saugumu labiausiai turi rūpintis tie, kurie pešasi, o ne tas, dėl kurio susipešta…
Ne tiek svarbu, kas ir kokiam laikui sujungė žmones, svarbu neužsisvajoti ir nereikalauti draugystės bei ištikimybės iki karsto lentos. Kai kas tikina, jog meilė nėra abipusis jausmas: vienas myli, kitas pasiduoda mylimas.
Draugystei šita formulė negalioja. Tai aikštė su dvejais vartais.
A. M.