Esame veidmainiai. Patys tikriausi. Bet jais tapome ne tik iš savo blogos valios, o ir mūsų valdžios dėka.
Reikia įrodymų? Štai nuolat skaitome ir girdime, kaip turi būti: ką rašo mūsų įstatymai ir teigia valdžios vyrai bei moterys. Akis atplėšę nuo laikraščio puslapio ar televizoriaus ekrano matome, kaip yra. Yra kitaip. Beveik visiškai priešingai.
Taigi turime dvi tiesas. Vieną, kurią deklaruoja valdžia. Kitą – kuri egzistuoja realiame gyvenime. Vienu žodžiu, dvigubus standartus.
Ką su tais dvigubais standartais daryti? Vieną pripažinti, kitą ignoruoti – neišeina. Anksčiau ar vėliau pakliūsi į nepatogią situaciją ir būsi geriausiu atveju sukritikuotas, blogiausiu – nuteistas.
Tad gal apie tą dvigubumą pakalbėkime plačiau.
Kelių policininkai paėmė 20 Lt, pasiūlytų kelyje sulaikyto kauštelėjusio vairuotojo, įdėjo pinigus į maišelį ir nuvežė „laimikį“ į policiją drauge su siūlytoju.
Bandysite atspėti, kokia buvo aplinkinių reakcija? (Mat atlikome mini sociologinį tyrimą.)
90 proc. apklaustųjų pareiškė: „Per mažai davė“ arba patarė pakišos davėjams prieš įteikiant litus pasidomėti, kokie įvairių pareigūnų pirkimo įkainiai.
Atrodytų keista, bet akivaizdus valdžios atstovų sąžiningumas eilinių neįtikino ir neuždegė. Bet pralinksmino.
Trečia istorija. Moteris iš Kėdainių rajono garsiai prabilo apie vokelyje gaunamą atlyginimą. Laikraščiai ir TV ją stebi, aplinkiniai stebisi. Moteriškė palaikoma tyliai, o smerkiama garsiai.
Beveik visi mūsų kalbintieji mano, kad problema opi ir plačiai paplitusi, tačiau moteriškaitė pasielgė kvailai, susigadino gyvenimą, nes „ne pavienėms bobelėms iš kaimo kovoti su Sistema“.
Šį atvejį daugelis neoficialiai komentavo ne su pašaipa, o su užuojauta. Žmonės supranta: svieto lygintojų nė vienas darbdavys nemėgsta, o Krekenavoje tų darbdavių – vienas, du – ir suskaičiavai. Tad jei nesusivaldei ir išrėkei tiesą, ta tiesa anksčiau ar vėliau tau per gerklę išlįs.
Toks mūsų gyvenimas. Daug kas egzistuoja už įstatymo ribų, tačiau egzistuoja. Valstybė kariauja su šešėline ekonomika, bet kad ir ką ji darytų, ekonomika niekaip neišlenda iš to šešėlio. Esame paskelbti stipriai korumpuotos valstybės gyventojais (ir ne kaimynų Onutė paskelbė, o autoritetingi tyrėjai), tačiau ir toliau kyšius nešiojame arba gauname, o kartais darome ir viena, ir kita.
Gal todėl ir piktintis esame linkę siaurame draugų ar bendraminčių būrelyje, o ne iš tribūnų, ne prieš filmavimo kameras? Gal todėl netikime, kad paskelbus ir patikrinus vieną firmą, kitos išsigąs, susigės ir vokelius naudos tik atvirukams?
O gal visų šių teigiamų permainų pozityvumu mums patikėti trukdo liūdna patirtis: visos anksčiau paskelbtos valdžios akcijos baigdavosi didžiavyrių reklamine pergale. Mažųjų nenaudai.
Todėl dabar runkeliai (dovanokite, kad primenu ir vartoju senus politinius keiksmažodžius) prunkščia, šaiposi, kraipo galvas, tačiau neiškiša jų virš lysvės.
Anoks čia malonumas atkreipti stebėtojų dėmesį. Išraus ir numes…
Apsimeskime, kad viskas gerai. Kad viskuo tikime. Pasiaukojančiais valdžiavyriais, galimybių nesugadintais pareigūnais. Ir tuo, kad kaimo bobelė gali sukrėsti valstybę.
Paveidmainiaukime. Juk nei pirmas, nei paskutinis kartas.
A. M.
