Mūsų laiptinėje sujudimas – renkami parašai po oficialiu laišku Seimo pirmininkui Viktorui Muntianui. Laiptinės gyventojų protesto notoje reikalaujama viešai atsiprašyti už savo negerus žodžius ir rudens sesijoje nebesvarstyti galimybės sumažinus valstybines šventes bei jų trukmę vėl mus sugrąžinti prie blogo gyvenimo.
Argumentų mano kaimynai pririnko daug ir svarių.
Pirma. Negatyvią Pirmininko nuostatą, kad šventės trukdo darbui ir yra nuostolingos, inicijavo grupė neaiškių verslininkų. Jei ta grupė ir buvo, ji turėjo būti labai negausi. Kodėl? Didžioji Lietuvos verslo dalis pinigus uždirba iš pirkimo pardavimo proceso bei pramogų. Jei ir gamina, dažniausiai – maisto produktus.
Antra. Pats pigiausias, įvairiausias ir visiems prieinamas maistas Lietuvos žmogui yra alkoholiniai gėrimai.
Trečia. Lietuviai švenčių neįsivaizduoja be susibūrimo, butelio ir užkandos. Užkandai perkama daug brangesnių ir geresnės kokybės maisto produktų nei įprastiniams pietums ar vakarienei.
Ketvirta. Draugiški susibūrimai su buteliu ir skaniu valgiu paprastai šiek tiek praskaidrina niūrų lietuvišką nacionalinį charakterį ir jam prireikia papildomų paslaugų.
Tas šventiškas lietuvių pakilimas leidžia išgyventi taksistams, laisvo elgesio moterims, policininkams ir medikams.
Penkta. Iš viso to šventiško tautiečių pakilimo valstybė gauna pakankamai pajamų per akcizus, pelno ir pajamų mokesčius. Paskui juos galima prasukti dar sykį investuojant į jau minėtas verslo sferas. Įsteigti papildomų darbo vietų arba naujais darbuotojais užpildyti tas, kurias paliko per ilgai užsišventę asmenys.
Šešta. Politikams ramiau, kai tauta švenčia. Pastebėta, kad šalies piliečiai yra linksmesni, atlaidesni ir palankesni valdžiai poilsio, o ne darbo dienomis. Todėl ir rinkimai vyksta pagirioms, sekmadieniais.
Septinta. Apskritai Seimui reikėtų persvarstyti savo darbo reglamentą, o ne svetimus laisvadienius. Jei Seimo ir Vyriausybės nariai dirbtų tuo metu, kai tauta linksminasi, valdžios sprendimai būtų analizuojami palankesnėje aplinkoje. Tada ir politikų, ir piliečių požiūris į gyvenimą pagaliau susilygintų – visiems būtų jūra iki kelių.
Kaip dokumentinę medžiagą mano kaimynai pridėjo laiptinės laikraštyje išspausdintą reportažą iš pastarųjų keturių šventinių dienų. Jos visos buvo užpildytos veikla ir intensyvios. Pirmąją dieną visi rengėsi šventei: lakstė po parduotuves, kepė, virė. Įvyko nedidelė degustacija. Antrąją dieną visi draugiškai susirinko ir pasilinksmino. Trečiąją dieną visi susirinko ir aptarė vakarykštės dienos aktualijas. Užvirė ginčai. Suradus konsensusą: aplankius medikus, leidus užsidirbti taksistams, karjeros nesiekiantiems policininkams įteikus neapmokestinamųjų pajamų ir vėl susėdus prie ilgo kaip gyvenimas stalo – šventė tęsėsi.
Ketvirtąją dieną buvo paminėta ir laiptinės šventės kaltininkė – Žolinė. (Šį teiginį liudija rytą ant kiemo žolės sukritusių ir šventųjų pagalbos tesišaukiančių vyriškių grupelės nuotrauka.) Iškilmėms buvo pilstoma ir vartojama lietuviška žolelių trauktinė „Trejos devynerios“. Ankstų vakarą išsiskirstėme ir savo artimus išsinešiojome po butus. Pakili nuotaika krito kaip barometro stulpelis prieš liūtį. Nieko nuostabaus – rytoj darbo diena. Vėl visi būsime surūgę, irzlūs, nepatenkinti valdžia, vyrais, žmonomis, vaikais ir orais.
Ir kur būsi patenkintas, jei lapkričio pirmoji – trečiadienis, tad iki Kalėdų jokių kitokių susibūrimo galimybių valdžia nenumatė? Trys su puse mėnesio iki kito kultūrinio laiptinės renginio reikės kęste iškęsti.
Seimo pirmininkas ir visas Seimas turėtų pagalvoti ir apie tai, kaip racionaliau kalendoriuje išdėstyti tuos šventadienius. Kreipimesi tiems ponams priminėme, kad ne tik vasarą norisi kultūringai pabendrauti, skaniai pavalgyti ir į gyvenimą pažvelgti optimistiškai.
A.M.
Nesmaukite šventadienių!
