Paviliotės kaimas prisišliejęs prie Židikų miestelio pietinės pusės. Ribos, kur jis prasideda, kaip ir nėra: vienas namas dar priklauso Židikams, o gretimo namo, esančio visai šalia, žmonės sakosi gyveną jau Paviliotės kaime.
Kita šio kaimo dalis įsikūrusi kelio į Sedą dešinėje pusėje.
Neoficialiais duomenimis, Paviliotėje šiuo metu gyvena apie 80 žmonių. 
ŠEIMININKAUJA NAMUOSE
Kaimo žmonės Paviliotės „centru“ vadina dviejų aukštų raudonų plytų namą ir aplink išsidėsčiusius pagalbinius pastatus: tvartus, daržines, vasarines. Visai netoli „centro“ kadaise veikė mašinųtraktorių stotis (MTS), kurioje dirbo daugelis kaimo gyventojų.
Šešiabutyje šiuo metu gyvena penkios šeimos, vienas butas yra laisvas. Netoli namo, prie tvarto, sutikome gyvulius šeriančią Virginą Valatkevičienę. Moteris Paviliotėje leidžia jau tryliktus metus. Prieš tai su tėvais gyveno kitoje Židikų pusėje esančiame Liuliškių kaime.
Paviliotėje moteris atsirado netrukus po to, kai ištekėjo už židikiškio Stanislovo, dabar dirbančio Mažeikiuose. Šiuo metu moteris šeimininkauja namuose, anksčiau dirbo pardavėja Židikuose. Virgina juokauja, kad, privatizavus parduotuvę, joje liko dirbti tik jaunos, gražios pardavėjos.
POZAVO IR ŠUO
Šeimoje užaugo du sūnūs. Vienas dar tebesimoko dvyliktoje klasėje, kitas pasirinko studijas Kaune. Jauniausias šeimos „narys“ – gražuolis draugiškas mišrūnas Džeris, labai panašus į dalmatiną.
Šunį, kurį dar mažiuką iš draugų parsinešė sūnus, šeimininkai laiko kamaraitėje prie tvarto. Džeris mums kalbantis nuolat cypė ir prašėsi išleidžiamas į lauką. Šeimininkei nusileidus, Džeris mielai pozavo fotografui.
Kraustytis į miestą šeima nesiruošia. Nors kaime gyventi ir suktis apie puodus ir gyvulius įkyrėję, moteris sako suprantanti, kad gyventi mieste neturint darbo būtų sunku.
„Kaime kitaip – prisiduriam, ką patys užauginam: yra gyvulėlių, daržovių“, – samprotauja save nei sena, nei jauna vadinanti Virgina.
VAIKAI APLANKO
Greta raudonų plytų šešiabučio stovi dar vienas pilkas dviejų galų namas. Jame šeimininkauja dvi šeimos. Emilija Šypalienė, kuri Paviliotėje jau beveik trisdešimt metų, anksčiau buvo įsikūrusi tame pat šešiabutyje, kur liko gyventi jos sūnus.
Kukli, ne ypač kalbi močiutė dabar gyvena viena: 1989aisiais palaidojo vyrą Kostą. Jiedu užauginę dešimt vaikų. „Visų net nesuminėčiau“, – šypsosi senutė.
Daugelis atžalų dažnai mamą aplanko, nepalieka jos likimo valiai. Butą, kuriame dabar gyvena Emilija, nusipirko viena dukrų, dabar dirbančių Vilniuje. Bet močiutė įsitikinusi, kad dukra būtinai grįš į senąsias vietas. „Namus reikia turėti, kad turėtum kur pareiti“, – sako optimistiškai nusiteikusi Emilija.
PAKEITĖ GYVENIMO SĄLYGAS
Močiutė pasakoja, kad yra kilusi iš Smilgėnų kaimo, esančio netoli Plikių, Klaipėdos rajone. Ištekėjo už beveik metais vyresnio vaikino, kai jai buvo dvidešimt vieni.
Paklausta, ar negaila buvo palikti Klaipėdos krašto, gimtųjų vietų, Emilija šypsodamasi sako, kad jų daugiavaikei šeimai Paviliotėje buvo suteiktos geros gyvenimo sąlygos, erdvus butas, o vaikams iš čia buvo daug patogiau lankyti mokyklą.
Senutė sargavo greta namų esančioje MTS, kolūkyje ilgus metus melžė karves.
„Dirbti reikėjo, kaip kitaip užsidirbsi pensijai?“ – įsitikinusi Emilija. Užtat dabar nesiskundžia, nors ir viena, sako esanti patenkinta gyvenimu. Džiaugiasi turėdama 11 anūkų, iš kurių tik viena mergaitė.
ŽIEMĄ NENUOBODŽIAUJA
Žiemą močiutei esą nenuobodu. Vienatvę praskaidrina televizorius, laikraščiai, knygos, kurias skaito jau su akiniais. Šį užsiėmimą labai mėgsta. Emilija labai gyrė Židikų miestelio bibliotekininkę Reginėlę, kuri esanti draugiška, nuoširdi, net vyresnius žmones prikalbinanti imtis knygos, o jai nuolat atnešanti ką nors paskaityti.
Pasiligojus senutė kreipiasi į Židikų ambulatorijos medikus, o esant reikalui, sako galinti juos išsikviesti į namus. Perka Emilija Židikuose ir nė kiek neišgyvena, kad iki parduotuvės tenka šiek tiek paėjėti.
DŽIAUGIASI ATEINANČIU PAVASARIU
Močiutės akys sublizga prakalbus apie kaimynus. Tai esą labai geri žmonės, visi tarpusavyje puikiai sugyveną.
„Visi kaimynai draugiški, nesipykstam. Pažįstu tik aplinkinius, iš tolimesnių vietų nelabai ką ir sutinku, ir kažin ar pažinčiau. Jaunimas dabar gyvena savo gyvenimą. Ar mums, seniems, ką bereikia žinoti apie jaunimą?“ – svarsto pernai per septyniasdešimties metų ribą perkopusi Emilija.
Šaltą žiemą senutė sako peržiemojusi gerai, yra apsirūpinusi malkomis. „Nėra sunku: štai ateina pavasaris, atšils oras, ir viskas prasidės iš naujo“, – optimistiškai nusiteikusi močiutė.
GYVENA BUVUSIOJE MOKYKLOJE
Vitalija Žutautienė su šeima įsikūrusi kažkada buvusios pradinės mokyklos patalpose. Šioje mokykloje dirbo jos vyras, tad dalį pastato galėjo nusipirkti ir jų šeima. Iš pradžių gyveno trys šeimos, bet, laikui bėgant, kaimynai išsikraustė kitur, tad Žutautams atiteko visas namas.
Moteris sako, kad namui jau reikalingas remontas, bet vis neatsiranda atliekamų pinigų. „Vien grindims kiek reikėtų, jos labai senos, gerai, kad užsidangsto, ne taip matosi“, – svarsto Vitalija.
Dabar šeima gyvena viename namo gale, kur įrengti trys kambariai. Kitame gale yra kiek didesnės patalpos, pasak šeimininkės, labiau tinkančios vestuvėms ar laidotuvėms.
STUDIJOS BRANGIOS
Iš Kugių kaimo kilusi Vitalija Paviliotėje jau trisdešimt pirmi metai. Drauge su tėvais dar gyvena netoliese esančiame sandėlyje dirbantis sūnus Darius. Vyras šiuo metu dirba Mažeikiuose.
Vyresnioji dukra Snieguolė su šeima įsikūrė Mažeikiuose, jaunėlė Aušra studijuoja anglų kalbą kolegijoje Klaipėdoje.
Pasak Vitalijos, studijos šiais laikais brangiai kainuoja: reikia mokėti už mokslą, dukra studentė uostamiestyje nuomojasi butą, nes gyvenimas bendrabutyje labai apsunkina mokymąsi.
Tėvai dukrą aplanko, nuveža lauktuvių, kas mėnesį ar per šventes į namus grįžta ir ji pati. Mama džiaugiasi, kad Aušrą į Klaipėdą nuveža ir parveža jos draugas pikeliškis, studijuojantis toje pat kolegijoje. Tad greit vestuvės? Apie jas mama sakosi dar nenorinti galvoti. „Pirma tegu baigia mokslus“, – šypsosi Vitalija.
DIRBO VAIKŲ DARŽELYJE
Prieš įstodama į kolegiją dukra Klaipėdos konservatorijoje baigė pianino klasę, į universitetą įstoti nepavyko, tad apsiribojo anglų kalbos studijomis.
Vitalija sako, kad pedagoginis darbas dukros netraukiąs – geriau nori būti vertėja.
Pati Vitalija šiuo metu kartais pagal viešųjų darbų programą padirbėja Židikų Marijos Pečkauskaitės muziejuje, išleidžia darbuotojas atostogų.
Čia tenka pabūti ir teritorijos, ir muziejaus prižiūrėtoja, tad su rašytojos gyvenimu, jos aplinka susipažinusiai moteriai nesunku pabūti ir gide.
Dar anksčiau moteris sako dirbusi miestelio vaikų darželyje. Čia daugiausia dirbo virtuvėje, bet yra tekę paragauti ir auklėtojos, ir auklytės darbo. Darželyje, pasak viliotiškės, paaugo ir vaikai.
TVARKOSI VYRAI
Turi Žutautai ir šiokį tokį ūkį: augina karvę, telyčaitę, kiaulę, vištų ir pulkelį kalakutų. Jų kažkada buvę per trisdešimt. Mėsą, kiaušinius išdalija vaikams.
Ateityje, prisibijodami artėjančio paukščių gripo, šeimininkai nusprendė kalakutų nebeauginti – užteks ir vištų, kurias žada suleisti į ištuštėjusią daržinę. Vitalija sako, kad uždarytos, be saulės vištos vargu ar bedėtų kiaušinius, todėl ir nusprendė paukščiams duoti daugiau laisvės.
Šeimininkė apie gyvulius mažai sukinėjasi. „Geri mano vyrai, viską sutvarko, man lieka tik pamelžti karvę“, – džiaugiasi Vitalija.
Patenkinta moteris ir šalia gyvenančiais kaimynais, iš kurių artimiausia – mokytoja tebedirbanti Ona Vainutienė.
„Kai buvau jauna, negalvojau, kad gyvensiu kaime. Dabar į miestą keltis negalvojam. Nebent gal tik senatvėje“, – svarsto paviliotiškė.
ŪKĮ ATSTATĖ PATS
Arčiausiai Židikų, galima sakyti, pačiame miestelyje, gyvena paviliotiškis Zigmas Mumgaudis.
Iš Asteikių kaimo 1974 metais Zigmas atsikraustė į Paviliotę ir įsikūrė senelio namuose.
Seną namą teko perstatyti, laikui bėgant prie jo atsirado ir kiti pastatai: vasarnamis, rūsys, garažas. Tais laikais teko pačiam pasirūpinti medžiaga statybai, nes medienos kolūkio pirmininkas nedavęs.
Šią žiemą septyniasdešimt septynerių metų sulaukęs vyriškis dar nusiteikęs savo ūkyje atlikti begales darbų. Jau turi pasirūpinęs plytų, kuriomis rengiasi apmūryti tvartą. Pernai teko perkloti viesulo gerokai apgadintą gyvenamojo namo stogą. Tie darbai žmogui kainavo brangiai: teko pakloti 6 tūkstančius litų.
Dar vyriškis galvoja, kad reikėtų pakeisti namo langus. Sako turįs naujus, medinius, bet tie jau esą nebemadingi ir šalčio nesulaiko.
NEPATINKA DIDELI REIKALAVIMAI
Kilęs iš dvylikos vaikų šeimos Zigmas užaugino keturias dukras ir tris sūnus. Visi vaikai su šeimomis gyvena Mažeikių rajone, pas tėvą liko tik vienas sūnus, taip pat Zigmas. Jis ir yra didžiausias pagalbininkas tėvui, besitvarkančiam savo ūkyje.
Prieš šešerius metus našliu tapęs paviliotiškis apgailestauja, kad dabartiniai reikalavimai, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kaimo žmogui yra labai dideli.
„Per radiją girdėjau, kad nuomojantis žemę ją reikia įvesti į registrą, šiaip daug visokių naujų reikalavimų. Negi mes galime pasivyti kitus, geriau išsivysčiusius kraštus? Mūsų žmonės kitaip išauklėti. Daug bankrutuojančių įmonių. Žmonės nenori dirbti, girtauja. Pasamdžius nori būti viršininkais, bet patys dirbti nemoka“, – samprotavo senukas.
SUNKU, BET NESISKUNDŽIA
Sode Zigmas dar turi keturis avilius bičių. Sakė šiemet jų dar nežiūrėjęs, anksčiau visi spiečiai buvę gyvi.
Kolūkio laikais turėdavo iki dešimties avilių. Užtenka, pasak senuko, ir mažiau, medus dabar nepigus, o turėti jo reikia. Avilių gaudavo iš žmonos brolio, gyvenančio Telšių rajone ir laikančio apie 100 bičių šeimų.
Sode, prie gyvenamojo namo, stovi koplytėlė su rūpintojėliu. Ją Zigmas sakosi parsivežęs iš kitur ir pastatęs, kad saugotų namus.
„Kaime gyventi nėra jokios bėdos, tik, jei nori ko nors turėti, reikia nuolat judėti, dirbti. Kai kas neturi darbo, o mums, kaimiečiams, jo pakanka, reikia tik turėti sveikatos. Ją bedirbdamas ir praradau, teko daryti širdies operaciją. Ir dabar vakarais labai gelia pečius, tenka nuolat trinti vaistais“, – pasakoja, bet jokiu būdu nesiskundžia Zigmas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Į Valatkevičių namus gražuolį Džerį sūnus parsinešė iš netoli esančių Račalių.
