Prieš penkiolika metų su vyriausiuoju sūnumi sugrįžusi iš Amerikos į Tėvynę, Birutė Šadauskienė, vieno iš Mažeikių alaus bravoro savininkų brolių Šadauskų našlė, užsuko į redakciją, norėdama papasakoti, kaip jos vyras Anicetas nuo susprogdinimo išgelbėjo ne tik Alaus bravorą, bet ir dar porą kitų svarbių Mažeikių miesto objektų.
KARAS IŠBLAŠKĖ
ALAUS BRAVORO
SAVININKUS
Anicetas buvo vienas jauniausių iš penkių brolių Šadauskų, kuriems tarpukariu priklausė vietoje degtukų fabriko įkurtas Alaus bravoras.
Apie 1943iuosius vyresniuosius Alfonsą ir Napoleoną su šeimomis išvežė. Moterys atsidūrė Altajaus krašte, o vyrai – Rešiotos kalėjime.
„Kaip tik tuo momentu, kai prasidėjo trėmimai, Ildefonsas važiavo traukiniu, ar tai į Vilnių, ar į Kauną. Tiesiog traukinyje sužinojo, kad jo ieško, tad nieko nelaukdamas išlipo iš jo. Taip išvengė tremties ir liko Lietuvoje. Tik 1943iųjų pabaigoje jis pasitraukė į Vokietiją“, – labai seniai iš vyro girdėtus pasakojimus prisimena viešnia.
Birutę Lukoševičiūtę iš Šeduvos ir mažeikiškį Anicetą Šadauską likimas suvedė 1946 metais toli nuo Tėvynės. Jiedu susipažino mažame Vokietijos miestelyje Itzeho, esančiame netoli Hamburgo. Tais metais tai niekam nekėlė nuostabos, nes visa Vokietija buvo pilna pabėgėlių iš Lietuvos. Birutė emigravo į Angliją, o Anicetas taip ir liko Vokietijoje. Tačiau užsimezgęs ryšys jau nenutrūko. Po poros metų Birutė sugrįžo į Vokietiją ir 1948 metais BadNauhaim miestelyje pora susituokė. Ten gimė ir jų vyriausiasis sūnus Voldemaras.
Po trejeto metų Šadauskai buvo išvežti į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Apsistojo ilgam. Kai 1984 metais Anicetas mirė, Birutė su trimis vaikais ir toliau liko ten gyventi. Lietuvoje įgijusi medicininį išsilavinimą, ji pagal specialybę dirbo Vokietijoje, Anglijoje, nuolat gilino savo žinias, o vėliau iki pat pensijos buvo vienos Čikagos ligoninės direktorė.
Voldemaras nuo pat mažų dienų buvo didelis Lietuvos patriotas ir nuolat gyveno viltimi gyventi šioje šalyje.
„Abu su tėvu jie visą gyvenimą kalbėjo: važiuosim į Lietuvą, vis tiek važiuosim į Lietuvą. Tai buvo sovietiniai laikai, ir mano vyras niekada taip ir negavo vizos į Lietuvą. Vien tik Šadauskų pavardei rusai jautė didelį priešiškumą“, – pasakoja Birutė.
VOLDEMARAS
Galbūt paradoksas, bet, anot Birutės, rusai jos sūnų Voldemarą stebėjo ir sekė nuo mažų dienų. Net ir vaikas, jis jau dirbo Lietuvai. Gabus berniukas rašė ir siuntė laiškus Amerikos kongresmenams, senatoriui, prezidentui. Nors ir keista, sulaukdavo ir atsakymų. Suaugęs jis studijavo politikos mokslus ir tapo istoriku. Iniciatyvus jaunuolis organizuodavo demonstracijas, bendravo su pavergtų tautų atstovais.
Voldemaras turėjo puikų balsą ir dainavo Čikagos lietuvių operos chore. 1990 metais kolektyvas vyko gastrolių į Lietuvą. Visi gavo vizas, bet ne Voldemaras.
Tais pačiais metais Maskvoje įvyko pučas. Ir tik tada Voldemarui iš Rusijos ambasados pavyko gauti vizą į Lietuvą. Tai buvo pirmasis kartas, kai jis su lietuvių operos choru aplankė savo išsvajotąją Tėvynę.
Šadauskų giminė Lietuvoje gana plati. Taigi, kai giminės atstovai pamatė šią pavardę afišose, suorganizavo giminės susitikimą. Kai po dviejų viešnagės savaičių Voldemaras sugrįžo į Čikagą, labai laimingas, neslėpdamas susižavėjimo, mamai jis pasakė: „Lietuvoje taip gražu, taip gražu, kad aš pasijutau iš tiesų atsidūręs namuose. Amerika tokių jausmų man niekada nekėlė“.
Dar kartą atvažiavęs į Lietuvą, jis galutinai apsisprendė visam laikui čia įsikurti. Sunkiai sekėsi susitvarkyti reikalingus dokumentus, todėl kreipėsi pagalbos į tuometinį premjerą Gediminą Vagnorių. Kai viskas baigėsi laimingai, Voldemaras grįžo į Čikagą, o 1994aisiais kartu su mama atvažiavo į Vilnių ir čia apsigyveno. Jo brolis Marius Anicetas ir sesuo Dalia Natalija, sukūrę šeimas, liko gyventi Čikagoje. 2003iaisiais Birutė neteko vienintelės savo dukros.
Voldemaras, kurio antrasis vardas buvo Mykolas, sostinėje dirbo Lietuvos radijuje ir kiekvieną vakarą 21 valandą skaitė pusvalandžio trukmės žinias anglų kalba. Pasak Birutės, jos sūnus labai stengėsi, kad Lietuva pasauliui atrodytų patraukli.
Praėjusių metų spalio 10ąją mama neteko ir Voldemaro. Skaudžiausia, kad tai nebuvo liga. Vyriškiui lūžo koja, kilo komplikacijų, kurių pasekmės buvo tragiškos.
Voldemaras palaidotas Mažeikių kapinėse. Prieš metus laidodama sūnų, mama pirmą kartą gyvenime lankėsi Mažeikiuose. Šiandien, minėdama sūnaus netekties metines, į mūsų miestą ji atvyko antrąsyk.
ŠADAUSKŲ ALUS
IŠGELBĖJO MAŽEIKIUS
Ašarotos motinos akys išduoda didžiulį jos skausmą. Nuo liūdnų minčių ją stengiamės atitraukti, sugrąžindami į tolimą praeitį ir primindami jos apsilankymo tikslą.
…1943iųjų ruduo. Vokiečių armija palieka Mažeikius. Gyventojai taip pat kraunasi savo mantą ir traukia į Vakarus. Alaus bravoro kieme Anicetas su vairuotoju į sunkvežimio kėbulą neša būtiniausius daiktus. Kieme pasirodo du vokiečių kareiviai. Vairuotojas jau sėdi mašinoje, o Anicetas dar tebesižvalgo po bravoro teritoriją: taip sunku atsisveikinti su visu tuo, kas brangu. Iš penkių brolių jis čia belikęs vienas. Du ištremti, o kiti du pasitraukę į Vakarus.
Kareiviai apsidžiaugė, kad surado nors vieną iš savininkų ir be jokių užuolankų pasakė: „Atėjom susprogdinti bravoro. Be to, mums nurodyta susprogdinti dar ir banką bei geležinkelio stotį“. Anicetas nesutriko ir pakvietė prieš „darbą“ paragauti alaus. Jis nusivedė kareivėlius į savo butą, kuris buvo visai šalia bravoro.
„Kaip man pasakojo Anicetas, jis padėjęs ant stalo kumpio, prileidęs „pamačlyvo“ alaus. Taip Šadauskai vadino savo gaminamą patį stipriausią alų, kurį pardavinėdavo kaimuose, kai vykdavo vestuvės, krikštynos ar kitokie didesni pokyliai. Vaišės svečiams patikusios. Ir kumpis skanus, ir alus tikrai „pamačlyvas“, nes nekviesti svečiai labai greitai praradę bet kokią orientaciją. Atėjęs vairuotojas pranešė, kad gretimoje gatvėje jau vaikšto rusų kareiviai. Anicetas su vairuotoju, užsivertę vokietukus ant pečių, nunešė juos iki mašinos, pakrovė kartu su daiktais ir išskubėjo Vokietijos kryptimi“, – apie vyro nuopelną gelbstint Mažeikius nuo sprogdinimų pasakoja Birutė.
Aniceto sunkvežimis netrukus pasivijo besitraukiančią vokiečių armiją, atidavė jiems kareivėlius ir patraukė toliau per Nidą į Vokietiją. Kito kelio nebebuvo. Per sausumą jis jau buvo atkirstas rusų.
Pasiekęs Vokietiją Anicetas apsistojo Neustadt miestelyje, esančiame netoli jūros. Kurį laiką jis ten gyveno, o vėliau persikėlė į BadNauhaim.
Anot B. Šadauskienės, Alaus bravorą broliai Šadauskai paliko labai geros būklės. Vokiečių laikais buvo nupirkti nauji įrengimai, suremontuoti pastatai. Šadauskų turtas įvertintas dviem milijonais penkiais šimtais tūkstančių smetoninių litų. Visą šį turtą sovietai nacionalizavo.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio archyvo.: B. Šadauskienė į Mažeikius atvyko antrą kartą gyvenime.
Anicetas Šadauskas
Mykolo Šadausko ir Rozalijos DargytėsŠadauskienės ūkis Griežėje (Rozalija buvo dailininko Alfonso Dargio teta). Šiame name dabar gyvena iš Sibiro grįžęs Napoleono sūnus Dionizas Šadauskas.
Brolių Šadauskų alaus bravoras. 1932 m. rugpjūčio 20 d.
Statomas Alaus bravoro virimo skyrius. 1940 metai.
Šią ąžuolinę alaus statinę su sidabro lankais ir gryno aukso čiaupu broliai Šadauskai dovanojo Prezidentui Antanui Smetonai jo 60mečio proga. Anot Birutės, ši statinaitė per Prezidento jubiliejaus šventę stovėjo ant šventinio stalo ir iš jos buvo vaišinami svečiai.
Prie Alaus bravoro pastato iš priešingos jo pusės. Tėvas Mykolas Šadauskas (pirmas iš dešinės) ir penki jo sūnūs. Šalia Ildefonso jo žmona Adelė.
