Mano geras pažįstamas nuolat skuba, planuoja, įgyvendina savo planus ir vos įpusėjęs realizuoti senuosius jau kuria naujus. Jis kartais prisipažįsta, kad nežinia, kas atsitiktų, jei reikėtų sustoti. Tikriausiai susirgtų. Arba susargdintų visus artimuosius, – pajuokauja žmona.
Aš – visiška jo priešingybė. Jei reikia, galiu dirbti daug ir greitai, tačiau suradusi progą, kai darbai nebesmaugia, su malonumu tinginiauju. Užsidarau namuose ir skaitau knygą. Miegu. Tyliu. Neatsakinėju į skambučius. Nes manau, kad tinginystė turi būti kokybiška.
Mano pažįstamam net nešautų į galvą pavydėti man, aš nepavydžiu jam. Jis – dėl to, kad tas nuolatinis judėjimas ir rizikos pomėgis (plius nuojauta) jo gerovę kilsterėjo iki man nepasiekiamų aukštumų. Aš – todėl, kad žinau, jog, norint turėti daugiau, reikia daugiau ir dirbti.
Įdomu tai, kad šie esminiai skirtumai mums netrukdo vienas kitą suprasti. Nieko keista – aš nekliudau jam dirbti, o jis man tingėti. Kol buvo priešingai, mes pykomės. Iki riksmų ir durų trankymo. Viskas baigėsi laimingai ir šiandien į tas senas dienas žiūrime su atlaidžiu humoru. (Tikriausiai pastebite, kad daugelis iš pirmo žvilgsnio baisių dalykų, laikui praėjus, atrodo komiškai.)
Kodėl pasinaudojau šiuo palyginimu? Suprantama, ne todėl, kad visiems atskleisčiau pagal šiuolaikinę sėkmės ideologiją nepatrauklius savo būdo bruožus. Veikiau dėl to, kad galėtume pasamprotauti apie mūsų norų ir elgesio neatitikimus ir dėl to kylančius vidinius konfliktus.
Kai mes matuojamės svetimo gyvenimo dalelę, mes negalvojame apie visumą. Gal ir aš norėčiau valdyti mano pažįstamo sąskaitą banke, tačiau suprantu, kad esu neverta jos ne tik dėl to, kad pripratau prie savosios „apyvartos“, – paprasčiausiai nemokėčiau tinkamai elgtis su tais pinigais. Būčiau kaip tas loterijos puodo laimėtojas, kuris visus apdalijo dovanomis, o likusią finansinę sėkmę paprasčiausiai pauliojo.
Net ilgokai kamavusią svajonę apie namelį su terasa kažkada padėjau į senų vilčių stalčių, nes pamačiau, kad viena yra įsigyti, o kita – tinkamai turėti.
Kai pagaunu save nelabai linksmai žvelgiančią į kokios nors moteriškės širšės taliją, pagalvoju – dalimi neapsikeisi, tektų viską imti urmu. Tad ar norėčiau šalia idealios figūros turėti nelabai idealų charakterį, piktą žvilgsnį ir minimalų IQ. Arba labai valdingą vyrą – kaip priedėlį prie išpuoselėtos vejos.
Nekritikuoju, Dieve gink, visų laibų moterų, tik dėstau pavyzdžius, kaip apsisaugoti nuo pavydo artimui. Vadinkime tai būdu išlaikyti sveikatą (sako, pavydas ir nuskriaustojo poza – daugelio ligų priežastis) ir normalius santykius su aplinkiniais. Nes nereikalingas pavydas graužia ne tik mus pačius, jis kaip rūdys geležį suėda mūsų draugystes bei simpatijas.
Kiekvienam savo, – dainuoja kažkoks jaunimo mėgiamas scenos liūtas. Labai gilūs žodžiai, net suabejoju, ar dainos autorius suvokia visą šios sentencijos giliamintiškumą. Tai, kokie mes esame ir kaip gyvename, yra mūsų pačių mąstymo, veiklos ir visų kitų pastangų rezultatas. Kartais per vėlai suvokiame praleidę palankią progą praturtėti, patobulėti, gauti kitokios apčiuopiamos naudos. Ką daryti? Visą likusį gyvenimą graužti save ir aplinkinius, kad lemiamu momentu gulėjai ant sofos ir skaitei detektyvą? Arba buvai įbedęs nosį į televizorių, kad nepraleistum svarbiausių muilo operos peripetijų? Arba kamavo sunkios pagirios po linksmo vakarėlio su draugais? O gal tiesiog pritrūko ryžto pasielgti ne taip, kaip įprasta, surizikuoti, gal net paflirtuoti su įstatymu?
Nesikankinkime dėl to, ko nepadarėme, į tai, ką padarėme klaidingai, žiūrėkime kaip į pamoką. Juk esme gyvi, nealkani, apsirengę. Nepavydėkime kitiems, juk labai dažnai mums matoma tik ledkalnio viršūnė, fasadas, o kas už jo – neaišku.
Ką galime, padarykime patys. Padarykime tai, ko norime. Jei rezultatas nepatiks, galėsime kaltinti tik save. O su savimi, kaip žinia, paprasčiausia susitarti. Tegul nors trumpam. Ir tai jau laimėjimas.
AUDRONĖ
