Pasaulyje per vieną darbo dieną
pasakoma ir parodoma 30 milijonų viešųjų kalbų, pristatymų (prezentacijų).
Sunku net įsivaizduoti, kiek milijonų žmonių kenčia nuo nuobodžių, neoriginalių pranešėjų. Ir įdomu, kiek iš viso informacijos srauto sugebėsime įsidėmėti
ar prisiminti
bent jau kitą dieną.
Taigi, kaip reikėtų pateikti informaciją,
kad ji klausytojams
būtų informatyvi, įsimenama
ir nenuobodi?
10-20-30 – KAS TAI?
Microsoft PowerPoint – kompiuterinė programa prezentacijų (pateikčių) skaidrėms ruošti. „PowerPoint“ skaidrės rodomos naudojant projektorių ir ekraną.
Nuo 2010 metų lietuvių gimtosios kalbos įskaitoje jau galima naudoti šias vaizdines priemones. Rengiant skaidres reikėtų vadovautis keletu taisyklių. Viena iš jų vadinama „10-20-30“.
Verslo knygų autorius amerikietis Guy‘us Kawasakis sukūrė šią lengvai įsimenamą taisyklę, išreikštą trimis skaičiais.
10 – prezentacijos apimtis – ne didesnė nei 10 skaidrių, nepamirškite, kad viena idėja ar mintis vienoje skaidrėje ir ne daugiau nei 6 eilutės teksto.
20 – pasistenk, kad tavo kalba truktų iki 20 minučių.
30 – šriftas – ne mažesnis nei 30 dydžio. Jei visą skaidrę užpildysi smulkiu šriftu, klausytojai supras, kad esi nepasirengęs arba labai jaudiniesi.
Amerikietis profesorius Lawrence‘as Lessigas siūlo elgtis dar drastiškiau. Jis skaidrėse naudoja vos poros žodžių junginį, kuris geriausiai atspindi pagrindinę mintį.
Pasinaudodami šiuo principu, galime apibrėžti taisyklę: kuo mažiau bereikšmių žodžių – tuo efektyviau.
Žodžius kuo dažniau keisk kokybiškais paveikslėliais.
Ir, žinoma, atsipalaiduok bei jauskis savimi – gali įsivaizduoti, kad visa auditorija yra tavo draugai. Trumpas pokštas irgi nepamaišys, nes prezentacija, kurioje žmonės juokėsi, ilgiau išlieka atmintyje.
Ir dar – kuo stipriau būsi pasiruošęs, daugiau įdėjęs darbo – tuo labiau pasitikėsi savimi.
RETORIKA – ĮTIKINĖJIMO MENAS
Tikriausiai sutiksite, kad nėra nieko baisiau nei kalbėtojas, kuris nepakelia akių nuo užrašų ar kitų vaizdinių priemonių.
Tokiu žmogumi mes nustojame domėtis jau po kelių minučių ir visa jo teikiama informacija, galbūt labai naudinga, tiesiog praleidžiama pro akis ir ausis.
Kalbėti reikia mokytis. Įtikinėjimo žodžiu menas, kai kalboje argumentai sudėliojami iš anksto suplanuota tvarka, nuo seno vadinamas retorika.
Retorikos sąvoka kilusi iš senovės Graikijos viešojo ir politinio gyvenimo, kur oratorystė buvo svarbi ir reikšminga perteikiant filosofines idėjas. Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius.
Pamažu retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo atsirinkti ir paruošti auditorijos įtikinėjimo formą, priemones ir taktiką.
Senovės Romoje geriausiu oratoriumi buvo laikomas politikas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas. Jis sakė: „Iš tiesų iškalbingas tas, kuris apie paprastus dalykus pasako paprastai, apie didžius – pakiliai, apie vidutinius – santūriai.“
TIKĖTI TUO, KĄ SAKAI
Teigiama, kad publikos baimė yra pati stipriausia, pralenkianti net mirties baimę.
Mažeikių muzikos mokyklos vaidybos ir sceninės kalbos mokytoja Airida Lementauskienė pateikia kelis būdus, kurie padės išvengti šios baimės.
„Pirmiausia reikia pasitikėti savimi bei tikėti tuo, ką sakai. Vadinasi, pasirinkta tema turi būti pačiam kalbėtojui gerai suprantama ir aktuali. Taip pat reikia tiesiogiai bendrauti su klausytoju, kad dingtų jo baimė“, – aiškino specialistė.
Pasak A. Lementauskienės, prieš viešąjį kalbėjimą oratoriui padeda kvėpavimo pratimai, paprasčiausias jų: gilus įkvėpimas, kvėpavimo sulaikymas ir iškvėpimas.
Dar vienas mokytojos patarimas: nežiūrėkite publikai (ar pašnekovui) tiesiai į akis, tai blaško, geriau žiūrėkite kaktos, akių lygmenyje, tarp antakių. Atrodys, kad žiūrite į akis, tačiau netrikdys klausytojų ar pašnekovų.
Kitas patarimas – suvokti apie ką kalbi ir kaip kalbi. Kalbėk paprasčiau.
Kiekvienas jaunas žmogus turėtų tinkamai įvertinti savo galimybes, juk įmantri ir įvairių sąvokų prisodrinta kalba, kuri pačiam kalbėtojui mažai suprantama, nebus įtaigi ir aiški.
Viešosios kalbos pasisekimą lemia ir aktuali tema, tinkama kalbos struktūra, taisyklingas žodynas bei nuoširdus bendravimas, – įsitikinusi pedagogė.
„Nepasitikintis ir bijantis klausytojo kalbėtojas dažnai žodžius išberia kaip žirnius. Tada žodis ir mąstymas prasilenkia, artikuliacija suprastėja, o klausytojas lieka nieko nesupratęs. Nereikia skubėti – reikia mėgautis kiekvienu žodžiu ir net garsu. Ne veltui yra sakoma, jog kalba kaip garsų sistema gali veikti terapiškai“, – pataria A. Lementauskienė.
GAMTOS DOVANA AR DARBO VAISIAI?
O galbūt neverta nė stengtis, gal oratoriaus gebėjimai – tik įgimta savybė?
Vaidybos ir sceninės kalbos mokytoja įsitikinusi, kad rezultatą lemia pastangos: „Sakoma, kad talentas be darbo greitai išblėsta, o didelis darbas be talento gali taip pat pasiekti neblogų rezultatų, tik, žinoma, ne tokių, kokių nuolat tobulinamas talentas.“
Pasak pedagogės, oratoriui, jei kalbėtume apie klasikinį iš antikos atėjusį pavyzdį, pirmiausia būtini fiziniai duomenys – skambus balsas, ištobulinta dikcija (aiškus garsų tarimas), garso siuntimo ir kvėpavimo technika. Ir, žinoma, pasitikėjimas savimi bei žinios, kaip komponuoti ir kurti viešąją kalbą.
„Suprantama, tam reikia gebėti savitai bei įdomiai mąstyti, įtaigiai kalbėti, bendrauti su publika. Kreipiamas dėmesys ir į išvaizdą, aprangą – tai turi būti tvarkingas, įdomus žmogus“, – kalbėtojo privalumus vardijo mokytoja.
Taigi, kiekvienas įdėjęs pastangų gali tapti patraukliu, įtikinamu oratoriumi.
PARTIZANŲ KŪRYBA – FILME
Informaciją galima pateikti kūrybiškai ir tikrai įsimintinai, – tuo įsitikinusios Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientės Monika ir Rūta.
Monika lietuvių kalbos pamokai su savo grupe turėjo pristatyti informaciją apie Lietuvos partizanus: poetus, rašytojus, partizanų dainas. Pristatymo būdą mokiniai galėjo pasirinkti patys.
„Iškart pamaniau, kad tikrai įdomu būtų nufilmuoti trumpą filmuką. Dar už lango žiema, šalta…Kažkaip partizaniška“, – savo pasirinkimą paaiškino mergina.
Idėja buvo priimta be didelių svarstymų, tad iškart griebtasi darbo. Paprastas vaizdelis apie partizanus nebūtų pateisinęs filmuko kūrėjų lūkesčių, tai turėjo būti partizaniško gyvenimo būdo, kovos ir kūrybos sintezė.
„Greitai sumąsčiau, kaip įpinti partizanų sukurtus eilėraščius ir dainų posmus. Bandėme įsivaizduoti, kaip ir kokiomis sąlygomis gimdavo eilės ten, budint ir nuolat laukiant priešų“, – pasakojimą tęsė gimnazistė.
Monika tapo filmo režisiere, scenarijaus autore, operatore ir montuotoja, tad rasti tinkamą filmavimui aplinką buvo jos rūpestis: „Filmuoti pradėjau viena pati, vaikščiojau po Mažeikius ir ieškojau tinkamiausių vietų ir vaizdų savo idėjoms įgyvendinti. Visur apsižvalgiusi ir nusižiūrėjusi „filmavimo aikšteles“ pakviečiau į tas vietas aktorius“.
Darbo toks projektas reikalauja nemažai, bet mergina sako, kad jis jai artimas širdžiai, be to, ji ketina tapti animatore, tad įgūdžiai pravers, o ir rezultatas nudžiugino.
„Buvau patenkinta savo darbu. Filmukas buvo išgirtas, labiau dėl techninės pusės. Negaliu apsakyti, kiek laimės tada patyriau“, – prisimena mergina.
PRISTATYMO AŠIS – KIAUŠINIS
Įvairios programos ir kompiuterinė technika yra puiki pagalbininkė kūrybinėms įdėjoms įgyvendinti, tačiau tos programos už tave nieko nepadarys, – tokia kitos merginos nuomonė.
Rūta klasei norėjo pristatyti perskaitytą Hermano Hesės romaną „Stepių vilkas“. Pasirinktas būdas buvo originalus, galima spėti, tokia analizės forma nustebintų ir sužavėtų daugelį. Tačiau apie sumanymą ir jo įgyvendinimą tegul pasakoja idėjos autorė.
„Pagrindinio veikėjo vidinį susiskaldymą pavaizdavau pasitelkusi tuščiavidurį pilkai baltą kiaušinį. Pilkoji pusė simbolizavo vilkiškus instinktus, agresyvumą, gyvulišką prigimtį, o baltoji atliko žmogiškumo, visuomeniškumo vaidmenį. Kiaušinis buvo „patupdytas“ mažame stiklainyje, kuris buvo uždengtas juoda skarele. Juoda skarelė – tai nihilistinių minčių apsuptis, stiklainis – izoliacija, užsidarymas. Taigi, ištraukusi kiaušinį, kad apibūdinčiau personažą, jį sutraiškiau. Pabirę kiaušinio lukštai vaizdavo daugybę asmenybių, suskilusių iš dviejų tarpusavio harmonijos neturėjusių puselių“, – pasakojo Rūta.
Gimnazistė tikina jautusi sutelktą bendraklasių dėmesį, jie atidžiai klausėsi. Netradiciniu būdu pristatymo autorė galėjo pademonstruoti savo kūrybingumą, nenuobodžiai atskleisti kūrinio idėjas.
Tačiau abi gimnazistės – ir Rūta, ir Monika – sutinka, kad vaizdinių priemonių paskirtis – sustiprinti prezentaciją, o ne pačioms tapti prezentacija.
Karolina KONTENYTĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: Monika (kairėje) ir Rūta liko patenkintos savo pristatymais, kurie auditoriją privertė suklusti ir susikaupti.
