Kartą kalbėdama su garsiu gydytoju, mitybos specialistu, išgirdau mintį: jei mažiems vaikams nuolat teigtume, kad saldus maistas, pavyzdžiui, pyragaičiai, yra šlykštaus, nepriimtino skonio, jis tokį pojūtį išlaikytų visą gyvenimą. Bet tai reikia daryti labai anksti – beveik nuo pat gimimo. Bet kokie vėlesni bandymai – veltui.
Kažkodėl manau, kad taip atsitinka ir su knyga. Retas kuris knygų skaitymo malonumą atrado senatvėje. Tiesiog gyvena žmogus ir jaučia, kad jam „nesaldu“, skaito tiek, kiek reikia – kiek liepia mokslai ar darbas.
Kartais galvoju, kad mes turime skaitymo geną, kartais – kad viską nulemia šeimos tradicija, pavyzdys. Gal dar netyčia gyvenimo kelyje pasitaikęs talentingas mokytojas…
Tik nepagalvokite, kad kritikuoju tuos, kurie nemyli knygų. Tai būtų panašu į teiginį, kad teisuoliai tie, kurie dievina raugintus agurkus, o tortų mėgėjai klysta. (Gal ir klysta iš medikų pozicijos, bet ne dėl skonio ir pasirinkimo.)
Knyga negali būti prievarta. Knyga negali būti perdozuota. Knyga negali būti paduota ne laiku ir klaidingo turinio. Ką reiškia klaidingas turinys? Štai paprastas pavyzdėlis. Kažkur skaičiau, kad žmogus, panorėjęs skaityti svetima kalba, gali imtis leidinio, kuriame jam nesuprantama tik apie 30 proc. žodžių. Jei nežinomo teksto yra daugiau, jis tokią knygą numes – neužteks kantrybės nuolat sklaidyti žodyną. Knygos gimtąja kalba – taip pat atitinkami kodai. Net grožinės. Jei negali iškoduoti, pastumi į šalį. Kokia tų kodų esmė? Išsilavinimo, patirties, amžiaus, interesų, vertybių skalės atitikimas arba priešingai. Pagaliau – situacijos neatitikimas. Laimingą dieną nesinori verkti dėl kažkieno išgalvotos nelaimės – ieškai palaikymo, nori pratęsti ar sutvirtinti šią būseną. Kai nuosavas gyvenimas priverčia susimąstyti ar kentėti, knygoje norėsi rasti atitikmenų, atsakymų į tau svarbius klausimus.
Skaitymui taip pat galioja vietos, laiko ir saiko principas. Todėl galėčiau ginčytis su mokyklinių programų sudarytojais, kurie, matyt, vadovaujasi nuostata: kada, jei ne dabar? Taip ir skaito dūsaudami mokinukai storas knygas, skirtas labai suaugusiems žmonėms. Taip įgyja imunitetą – kai mokykla nebelieps, jokių knygų!
Medikai sako, kad geriau nepilnamečiams pirmą sykį paragauti neskanaus alkoholio – ir net truputį apsinuodyti – tam, kad pajustų visas neigiamas šio proceso pasekmes. Gal tada išsigąstų ir kurį laiką negalėtų pažvelgti į jokį butelį? O skanių bei silpnų, „vaikiškų“ miksiukų bumas – tiesiausias kelias į ankstyvąją girtuoklystę.
Tą patį galėtume pritaikyti ir literatūrai, tik atvirkščiai. Pradėti reikia nuo tinkamos knygos. Tinkamos tam amžiui, tam žmogui ir tam laikmečiui. Žingsnis po žingsnio – einame prie sudėtingesnių dalykų. Kad ir ką sakytume apie Rouling fenomeną, būtent jaunasis burtininkas Haris Poteris padarė dešimtmečių stebuklą – didelį būrį vaikų patraukė prie knygų.
Nors nejauku akiniuotiems profesoriams, bet reikia pripažinti: tai padarė Haris Poteris, o ne Odisėjas, Don Kichotas ar Raskolnikovas. Bet gal ir nereikia kovoti su vėjo malūnais, geriau protingai juos panaudoti pagal paskirtį? Ir leisti knygai susirasti savo skaitytoją, skaitytojui – pajusti malonumą paėmus į rankas knygą. O mums? Mums – švelniai ugdyti jaunosios kartos pojūčius – kas galėtų būti skanu, nekenksminga, ir kas nelabai…
AUDRONĖ
