Audronė MALŪKIENĖ
Nustatyta, kad vidutinis vyras per dieną vidutiniškai pasako 2 tūkstančius žodžių. Vidutinė moteris per tą patį laiką – 7 tūkstančius.
Įžvelgiate skirtumą?
Gaila, kad ne visos moterys politikės suvokia apie savo pavojingas prigimtines savybes – reikia išsakyti tuos septynis tūkstančius žodinių vienetų, o jei susikaupia – ir daugiau. Kitu atveju – galima uždusti. Vyrai gali žodžius taupyti, moterims – sunku. Kartais su ta žodžių lavina gali prasprūsti ir labai pavojingi pasisakymai.
Pavyzdys – sveikatos apsaugos ministrė. Na ir kas tempė ją už liežuvio? Kas vertė pasakyti tuos nereikalingus keturis žodžius?
Štai citata iš spaudos pranešimo: „Atvirai pasakius, gal prieš penkerius ar šešerius metus aš ir vokelį esu nešusi, nes vienas artimų giminaičių kategoriškai atsisakė darytis operaciją, kol nebus su gydytoju į priekį atsiskaityta. Tai mano pastangos įkalbėti nepadėjo (…). Labai nemokėjau, kaip čia reikėtų paduoti – ar, galvoju, tarp dokumentų, ar į kišenę. Tiesiog buvo toks momentas“, – interviu „Žinių radijui“ ketvirtadienio rytą sakė R. Šalaševičiūtė.
Paskui pasirodė žinia, kad ministrė ne tik davė, bet ir pati norėjo kyšio. Ir vėl sujudimas. Arba pirmojo sujudimo tęsinys. Tik jau rimtesnis.
Žodžiu, kaip sename anekdote: neaišku, ar jis pavogė, ar iš jo pavogė, bet buvo kažkokia negraži istorija.
Negraži istorija politikui yra problema. Kitą dieną ir bendrapartiečiai socdemai, ir opozicinių partijų atstovai rekomendavo ministrei trauktis iš posto. STT atstovai pareiškė, kad už kyšio davimą ministrės baudžiamąja tvarka nubausti negalima – mat tai buvo seniai, plius vokelis nedidelis… Apie kitą kaltinimą – dėl ES pinigų – tarnybos kol kas oficialiai nekalba.
Ministrė dar praėjusį penktadienį pareiškė – atsistatydins. Bet ją atstatydins tik pats Premjeras. Ministras Pirmininkas pasakė, kad dėl to atostogų nenutrauks. Tad Sveikatos apsaugos ministerija iki vasario 8-osios dar turės ministrę, šiose pareigose išbuvusią pusantrų metų. Galėtų palaukti dar mėnesį – atsistatydinimas būtų labiau simbolinis.
Vis svarstau: ko taip nesiseka ministerijų vadovėms moterims? Švietimo ir mokslo ministrė ką tik įrodinėjo, kad į kelionę vykti geriau su nuosavu vyru nei su svetimu. Tuo labiau – keliauti už jo pinigus, o ne ministeriškus. Lyg ir įrodė. Bet kolegos politikai tuoj ėmėsi „kito kampo“ – domėtis tais pačiais europiniais pinigėliais. Tik skirtais ne ligoninėms, o mokykloms…
Dar galvoju – kur žiūri skirtingų lyčių lygių teisių ir galimybių sergėtojai? Kai kartais pasiklausai vyriškų kalbų, be jokio senaties termino gali kuriam nors aštrialiežuviui „užvesti“ ikiteisminį tyrimą. Bet jiems niekas nieko nerekomenduoja. Juo labiau, neliepia. O jei ir liepia, vyriškiai neskuba viso to vykdyti.
Todėl ir sakau – moterys turi taupyti žodžius. Žvilgsnius. Gestus. Kas sutaupyta, atiduoti patikimiems sutuoktiniams arba išsikasus duobelę viską sušnabždėti. Ir dar apsidairyti, ar kas nesiklauso, ir žemę išlyginti, ir šaknis išravėti, kad kokia nors kvaila dūdelė paskui neužaugtų…
Gal mes visi ir nusipelnėme tokios prabangos – per kadenciją pakeisti po kelis ministrus. Gal ta kasmetinė rotacija ir nuves mus prie visuotinio tobulumo. Kas tas ministras, kai pasvarstai. Tuo labiau, ministrė. O ypač jei sako, ką galvoja. Ir dar kalba tris su puse karto daugiau nei jos kolegos vyriškiai.
O gal teisus buvo Monteskjė, pasakęs, kad kuo mažiau galvoji, tuo daugiau kalbi. Arba anglai, dar prieš daugelį metų įsisąmoninę, kad didžiausias priešas – jų pačių liežuvis.
Kad ir kokia būtų tiesa, moterų gaila. Joms politikoje būtų galima daryti nedideles išimtis – bent pusketvirto karto dažniau nei vyrams.
