Tik pervažiavę prie Viekšnių geležinkelio stoties esančią pervažą, atsidursite Rekečių kaime. Jame likusios šešios sodybos, kuriose gyvena per penkiolika žmonių. Dabar jau ištuštėjusiame kaime kažkada buvo trigubai daugiau sodybų ir dar daugiau gyventojų. 
REKETIS – IŠSIŠAKOJĘS MEDIS
Pavartę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ išsiaiškinome, kad reketis turi keletą reikšmių, bet visos jų susijusios su kažkuo išsišakojusiu. Tai gali būti labai išsišakojęs medis arba šakoto medžio stulpas puodynėms mauti.
Tokį ir išvydome pirmajame Rekečių kaimo kieme, kuriame šeimininkauja neseniai į dar Smetonos laikais statytą raudonų plytų namą atsikraustę Emilija ir Algimantas Stancevičiai. Kitame šio namo gale gyvena dar viena šeima.
Lankydamiesi sutikome tik Algimantą. Vyriškis pasakojo, kad šiame name yra buvusi mokykla, vėliau čia įsikūrė geležinkelininkų kontora, o jai persikėlus į kitas patalpas, leista apsigyventi žmonėms.
VIS PUOŠIA KIEMĄ
Stancevičių naujakurystės pradžioje namas ir jo aplinka atrodė gana apgailėtinai. Algimantas šiuo metu nedirba, tad, turėdamas daug laisvo laiko, ėmė puošti savo valdas. Name padarė remontą, apkalė lentomis sutrešusį rūsį, sutvarkė nemažą žemės plotą kieme. Pamažu čia daugėjo vazonų su žydinčiomis gėlėmis, atsirado dekoratyvinių medinių papuošalų, išvaizdą pakeitė ir šulinys su medine svirtimi.
Algimantas sako, kad laisvos vietos ant kiemo vejos vis tiek dar daug, tad ateityje žada šiek tiek praplėsti daržą, pastatyti šiltnamį ir sumeistruoti dar daugiau akiai gražių dalykų. Šiemet, anot A. Stancevičiaus, niekas neauga, viskas išdžiūvę ir labai trūksta lietaus.
Vyriškis apgailestauja, kad šalimais už jų tvoros vingiuoja vieškelis ir, jei pučia rytų vėjas, baisu padžiauti skalbinius.
Geležinkelio kaimynystė sutuoktiniams netrukdo: jie seniai priprato prie traukinių ratų bildesio ir jo net negirdi.
SUSIPAŽINO PAKALUPĖJE
Traukinius Stancevičiai mato nuo pat vaikystės: abu jie gyveno Pakalupės kaime, kitapus geležinkelio. Ten būsimieji sutuoktiniai ir susipažino.
Žmona Emilija dirba Viekšnių geležinkelio stoties viršininke. Darbo, pasak jos vyro, nėra labai daug, nebent tada, kai įvyksta koks nors gedimas. O šiaip geležinkelyje viskas automatizuota, tai palengvina žmonių darbą, todėl nuolat dirba tik stoties budėtoja ir viršininkė. Anksčiau dar dirbo iešmininkų brigada, todėl žmonių ir darbo buvo daug daugiau.
Šiuo metu senoji geležinkelio stotis griaunama, nes senas pastatas niekam nebereikalingas: kiek toliau pastatyta nauja stotis.
KOLŪKIS BUVO NETURTINGAS
Pavažiavę tolėliau, Laižuvos link, sustojame prie dar vienos sodybos. Joje jau keturiasdešimt metų šeimininkauja Eugenija Liutkutė. Moteris čia su tėvais atsikraustė iš Akmenės rajono, Kivylių. Dar ir dabar sako negalinti pamiršti to kaimo, jo gyventojų ir labai gero kolūkio pirmininko Račkausko. Ten jiems nieko netrūkę, gyveno labai gerai, bet melioracija padarė savo. Namą Rekečiuose nurodė čia gyvenusi mamos sesuo.
Naujojoje vietoje atvykėliai kūrėsi sunkiai: iš pat pradžių neturėję kur šienauti, tad šieną tekdavę vežtis net iš Latvijos ar gimtųjų Kivylių. Viekšnių mechanizacijos ūkis buvęs labai silpnas.
Iš pradžių nenorėjusi bendrauti Eugenija įsišneko ir pradėjo pasakoti, kad 1970aisiais metais nuo infarkto staigiai mirė jos tėvas, o po sunkios ligos 2001aisiais moteris palaidojo ir savo iš Palnosų kilusią 96erių metų mamą.
LIGA – NUO PERŠALIMO
Nuo vaikystės sąnarių ligos kamuoja ir pačią Eugeniją, tad moteris kasdien nesiskiria su vaistais, džiaugiasi, kad reikalingi vaistai nėra brangūs, be to, jiems skiriama kompensacija.
E. Liutkutė labai gyrė Viekšnių gydytoją Aušrelę Gurauskaitę, kuri daug padėjo paralyžiuotai jos mamai, dabar gydo ir ją.
Vaikystėje Eugenija vasaros vakarais mėgdavusi maudytis Agluonos upelyje. Kartą, pas vieną ūkininką vežant dobilus, pradėjo lyti. Darbas sunkus, mergaitė sušalo, o vakare, kaip visada, dar nusimaudė upėje. Iš pradžių lyg ir nieko, o rudenį prasidėję skausmai, tad teko kreiptis į gydytoją.
Daktaras Maneikis klausęs, kur ji taip peršalusi, bet Eugenija niekaip negalėjo suprasti, kad tai – vasaros darbų padarinys.
LIKO NETEKĖJUSI
Nuo tada ligos ir prasidėjusios, o Eugenijai tebuvo penkiolika metų. Gultis į ligoninę per darbus nuolat nebuvę kada, važiuoti į sanatoriją taip pat nenorėjo, kadangi reikėjo slaugyti sergančią mamą. Viską atidėdavo vėlesniam laikui, kol sulauks pensijos, o dabar vėl tas pats – nėra kam palikti ūkio, be to, ir pinigų reikia. Moteris sako, kad gailisi, jog nepaklausė patarimų, bet jau per vėlu.
„Per tas ligas ir nuolatinius rūpesčius ir likau netekėjusi. Esu ne visai ligonis, bet ir ne visai sveika. Visą gyvenimą su savo liga. Vyrai, vedę sveikas moteris, skiriasi, o aš nuolat nelaiminga, susiraukusi. Gerai dar, kad duonai galiu užsidirbti“, – dėsto savo gyvenimišką išmintį ilgai sarge dirbusi moteris.
Į MIESTĄ NENORĖTŲ
Gydytojai, draugės siūlę eiti gyventi į miestą, bet Eugenija apie tai nė girdėti nenori. „Visą amžių kaime papratusi, kaime gimusi ir esu kaimo vabalas. Kaip gyvensi be karvelės, be savo bulvelės?“ – neįsivaizduoja moteris. Eugenija sako, kad daug jos pažįstamų išsikėlė į miestą ir dabar atgal grįžti nenorėtų, nes ten priprato.
Iš laikomų karvių primelžtą pieną moteris parduoda pieninei. Prisimena, kad kažkada valdžia šeimoms leisdavo laikyti tik vieną telyčią, veršelį ir avį. Chruščiovo laikais situacija pasikeitusi: jau buvo atsižvelgiama į šeimos dydį. Dabar gyvulių galima laikyti kiek nori, bet sveikata neleidžia.
Eugenija sako, kad kaime gyventi nėra lengva. „Kaip juodas negras – eini ir eini. Pavasarį sėtis, rudenį vėl grobtis, kad nesušaltų. Mieste, jei turi darbo, gali gyventi, nors ir ten nelengva. Bet bent tų gyvulių nėra“, – samprotauja šešiasdešimt penkerių metų Eugenija.
ŪKĮ SAUGO ŠUNYS
Moteris pasakoja, kad po tėvų mirties prasidėjo ir kitų artimųjų bei giminaičių netektys. Nuo infarkto mirė sesuo. Dabar giminių likę nedaug, bet jie kartkartėmis aplanko, padeda apsidirbti. Eugenija džiaugiasi, kad iki didžiųjų karščių pavyko susivežti šieną.
Taip ir tvarkosi savo ūkyje daug šunų laikanti moteris. „Vaikštau kaip karalienė tarp šunų, užtat nieko nebijau. Jei pradeda loti Sargis, žinau, kad kažkas atėjo į kiemą. Mažasis Žirnis tik loja, bet labiau nori būti paglostytas“, – pasakoja apie savo augintinius Eugenija. Mažajam šuneliui pernai teko amputuoti koją. Parėjo visas kruvinas, šeimininkė iškvietė veterinarijos gydytoją – nuo tada Žirnis vaikšto trimis kojomis. Moteris įtarinėja netoliese gyvenusius negerus žmones, kurie sužalojo ne vieną aplinkinių gyventojų šunį ar katę. Dabar ta šeima Rekečiuose nebegyvena.
Kad dabartinių savo metų sulauks, Eugenija sako netikėjusi. „Visi sveikieji išmirė, o aš, ta sergančioji, taip ir likau“, – šypsojosi ji.
ĮDĖJO DAUG DARBO
Visiškai kitaip negu Eugenijos draugės, nenorinčios grįžti į kaimą, galvoja Dangira Jasaitienė, kuri tądien atsisakė fotografuotis, nes labai skaudėjo dantį.
Moteris sako, jog nė už ką nenorėtų vėl gyventi mieste. Ji su vyru Egidijumi Rekečiuose gyvena jau antrus metus. Kaime priprato ir trys dukros: šešiolikmetė Viktorija, trylikos Laura ir trečius metus einanti Beatričė. Vyresnėlės mokosi Viekšnių vidurinėje mokykloje.
Mieste Jasaičiams atsibodę. Taip susiklostė aplinkybės, kad reikėjo greitai susirasti gyvenamąją vietą, todėl jie ir atsidūrė kaime.
Dangira pasakoja, kad nusipirko apleistą sodybą, tad teko įdėti nemažai darbo, kol apsitvarkė. Moteris mėgstanti senus daiktus, sako nemažai jų prisirinkusi, ateityje jais pagražins aplinką.
Į KAIMĄ ATVAŽIAVO IŠ MAŽEIKIŲ
Daug žemės jauni žmonės neturi, Dangira bėdoja, kad šiemet prastai užderėjo braškės, nudegė žolė, beveik visiškai išdžiūvo prie namų esantis tvenkinukas.
„Vakar laistėme šiltnamį, tad paskutinius kibirus sėmėme jau su dumblais“, – pasakoja moteris. Šiemet labai trūksta lietaus. Dėl sausros bulves jau keletą kartų teko purkšti nuo kolorado vabalų. Grybų artimiausiame miškelyje dar nesą. Moteris pavakare žadėjo eiti mėlyniauti.
Gyvulių daug neturi, augina ožkas, avis, nutrijas ir triušius, kurių žada nebelaikyti, kadangi jiems reikia labai daug pašaro. Turėjo karvę, bet ta buvusi nekokia.
Šeima į Rekečius atvažiavo iš Mažeikių, ten gyvena Dangiros mama, sesuo ir brolis.
Kaime gyventi, pasak Dangiros, nėra nuobodu, aplanko giminės, pas dukteris atvažiuoja draugai.
GYVENA UOŠVIŲ ŽEMĖJE
Už paskutinės – Zelmos Eselinienės – sodybos jau – Svirkančių kaimas. Šeimininkę radome beravinčią darže. „Šeima didelė: penki vaikai, septyni anūkai ir proanūkį jau turiu, tai kaip čia nesidarbuosi“, – paklausta, kodėl tokiame amžiuje dar dirbanti, atsakė močiutė, išauginusi keturis sūnus ir dukrą.
Ji čia gyvena su vyresniuoju sūnumi Friciu, jauniausias sūnus Aldonis – Viekšnių seniūnas, ten jis su šeima ir gyvena. Tarp vyriausiojo ir jauniausiojo sūnų – 19 metų skirtumas. Dar vienas sūnus gyvena Kaune, kitas – dirba Mažeikiuose, dukra apsistojo Alkiškiuose.
Penkiasdešimt šeštuosius metus einantis sūnus Fricis dirba Mažeikiuose, UAB „Migiris“. Dabar atostogauja, tad tvarkosi ūkyje.
Į Rekečius Z. Eselinienė 1949 metais atitekėjo iš Meižių kaimo. Močiutės tėviškės vietą ten žymi tik likęs ąžuolas. Rugsėjo mėnesį bus 18 metų, kaip Anapilin išėjo Zelmos vyras. Vyriausiąjį sūnų jis pavadino savo vardu.
Su vyru Friciu močiutė sako buvusi pažįstama dar nuo vaikystės. Abudu – latviai, tad susitikdavo bažnyčioje ar tautiečių susiėjimuose. Susituokė, kai Zelmai buvo dvidešimt vieneri, o vyrui jau keturiasdešimt metų. Močiutė sako, kad vyras ilgai senberniavo todėl, jog slaugė sergančią mamą.
KOLŪKIS PRIDARĖ BĖDŲ
Uošvių namas, kuriame po vedybų tebegyvena Zelma, yra, pasak močiutės, dešimt metų vyresnis už ją. Tą vietą nupirko vyro iš Liepojos kilęs prosenelis, o dabartinio namo čia dar nebuvo. Šiame raudonų plytų su priestatais name yra buvusi kolūkio kontora. „Kas čia tik nėra buvę, jums visa tai aprašyti neužtektų jaučio odos“, – šypsojosi už dvejų metų aštuoniasdešimtmetį švęsianti senutė.
Netoliese yra buvusi didelė daržinė, tvartas, bet viską, pasak močiutės, nugyveno kolūkis. Čia gyvenantiems žmonėms liko tik nedidelis tvartelis – buvusi kiaulidė, nedidelė daržinė ir klėtis. Kolūkis paėmė ir Zelmos vyro pasidarytą kuliamąją, iš kurios padarė priekabą.
„Dabar turiu ir traktorių, ir kultivatorių, ir plūgus, juk visą gyvenimą dirbau ir auginau vaikus. Ne veltui išsikraipė rankų sąnariai. Bepigu dabar, kai yra kas padeda. Anksčiau dar turėjau karvę, bet rudenį, lūžus rankai, nebegalėjau gyvulio pavesti“, – pasakoja močiutė.
Zelma ir jos sūnus apgailestauja, kad šią vasarą visiškai nelyja. Klausosi orų prognozių, kurios vis žadančios lietų, bet jo kaip nėra, taip nėra.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Algimantas sako, kad prie geležinkelio,vienas šalia kito, išsidėstę net trys kaimai: Rekečių, Pakalupė ir Pluogų.
