Renaviškiai ir jų svečiai prisiminė skaudžią tautos praeitį

Antradienį Renave vyko renginys, skirtas Gedulo ir Vilties dienai. Prisiminimais dalijosi istorijos liudininkai – tremtiniai ir jų vaikai, skambėjo Mažeikių politinių kalinių ir tremtinių choro „Atmintis“ atliekamos giesmės. Moksleiviai pristatė albumus, į kuriuos sudėti jų pačių sukurti darbai, skaitė savo kūrybos laiškus iš Sibiro negrįžusiam įsivaizduojamam draugui. IŠĖJO
PRO SAVO NAMŲ DURIS
Renginio organizatorė Renavo pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, lietuvių kalbos mokytoja Rasa Jurgaitienė papasakojo, kad šis renginys buvo baigiamoji šiais metais vykdyto projekto „Durys“ dalis. Toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai.
„Durys – tai simbolis. Įvairių tautybių vyrai, moterys, vaikai ir seneliai buvo prievarta išvežti į Sibirą. Visi jie išėjo pro savo namų duris ir gyvuliniais vagonais buvo nuvežti į Sibiro platybes. Kai kurie jų išėjo paskutinį kartą“, – kalbėjo R. Jurgaitienė.
Projektu siekta ugdyti moksleivių istorinę atmintį, pagarbą sovietmečio aukoms, įvertinti jų gyvenimišką patirtį ir gebėjimą išsaugoti žmogiškumą atšiauriausiomis sąlygomis bei sunkiausiais Lietuvos istorijoje laikotarpiais. Projekte dalyvavusiems moksleiviams buvo skirta užduotis – praverti kaimynų duris ir sužinoti, kaip jų šeimos nukentėjo nuo sovietinio okupacinio režimo.
SVAJONĖ IŠSIPILDĖ
PO DEVYNERIŲ METŲ
Baigiamajame renginyje tremties laikus prisiminė buvusios tremtinės, seserys Joana StrikaitytėPuzarienė ir Aldona StrikaitytėVaterman.
Ponia Aldona, jau trisdešimt metų gyvenanti Anglijoje, liko sužavėta apsilankymu tėviškėje.
Moteris sakė dalyvavusi daugybėje panašaus pobūdžio renginių, tačiau tokiame nuoširdžiame ir dvasingame kaip šis dar nebuvusi.
Tą patį tvirtino Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Caritas“ reikalų vedėja ir tremtinių choro narė Bronislava Viesulienė, kuri susirinkusiesiems papasakojo vaikystėje patirtus įspūdžius.
Pati B. Viesulienė nebuvo ištremta. Išvežti buvo jos tėveliai ir brolis. Moteris prisimena, jog tą naktį su sese nakvojo pas tetą. Kadangi šeimos išvežti buvo atsiųsti ne vietiniai stribai, o rusų kareiviai, mergaičių niekas nebeieškojo. Jos taip ir liko gyventi tėvų namuose su močiute. Bronislava tada tebuvo vos septynerių metų.
„Iš pradžių niekam nejaučiau nei skriaudos, nei neapykantos. Rodės, kad tėveliai ir brolis kažkur išvažiavo ir netrukus grįš, tačiau laikas bėgo, o jie vis negrįžo. Labiausiai širdį skaudėdavo, kai matydavau, kaip draugės, įsikibusios į rankas tėčiams ir mamoms, sekmadieniais eina į bažnyčią. Svajonė pamatyti namiškius išsipildė tik prabėgus devyneriems metams“, – pasakojo B. Viesulienė.
IŠLEIDO
DU ALBUMUS
Metus, praleistus tremtyje, prisiminė ir Renavo mokyklos matematikos mokytoja Irena Reivytienė. Sedos seniūnas Stasys Keleris pasakojo apie tremtyje buvusius senelius, apie Sibire palaidotą močiutę.
Svečiams organizatoriai dovanojo specialiai šiai progai išleistus du albumus „Leiskit į tėvynę“.
Juose išspausdinti Renavo moksleivių karpiniai ir piešiniai, kuriuose vaizduojami kryžiai, geležinkelio bėgiai ir pan. Visuose darbuose simboliškai dominuoja juoda ir balta spalvos. Vaikai susirinkusiesiems taip pat pristatė savo kūrybos rašinius – laiškus iš Sibiro negrįžusiam įsivaizduojamam draugui.
Renginio dalyviai apžiūrėjo fotografo, operatoriaus bei ekspedicijų tremties keliais organizatoriaus ir vadovo Gintauto Aleknos foto parodą. Nuotraukose – vaizdai iš Irkutsko krašto.
Praėjusią savaitę Renavo moksleiviai susitiko su G. Alekna, pažiūrėjo jo sukurtą filmą „Važiuojam iš ukvatos“.
KLAUSIMŲ
LIKO MAŽIAU
Projekto „Durys“ dėka renaviškiai turėjo galimybę pabūti Vilniuje esančiame Genocido ir rezistencijos aukų atminimo muziejuje. Čia žiūrėjo filmą „Birželio ledas“, gido lydimi vaikščiojo po kalėjimą, klausėsi šiurpą keliančių pasakojimų apie tai, kaip buvo žeminami ir kankinami politiniai kaliniai.
R. Jurgaitienė sakė, jog pradėjus vykdyti šį projektą vaikams kildavo daugybė klausimų. Šiuo metu jų likę daug mažiau. Kitais metais projektą ketinama tęsti.
„Džiaugiuosi, kad pavyko rasti daug bendraminčių. Ypač didelės pagalbos ir palaikymo sulaukiau iš savo kolegų, mokyklos direktorės. O labiausiai džiaugiuosi, kad į projekto vykdymą aktyviai įsitraukė mokiniai“, – neslėpė džiugesio pedagogė.
Mokytoja Rasa tremtinių keliais pradėjo eiti nuo 2004ųjų. Tais metais jos surinkta medžiaga apie vietinį tremtinį Bronių Visockį buvo pristatyta Tarptautinei komisijai nacių ir sovietų okupacijos režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Darbas sulaukė komisijos dėmesio ir įvertinimo – pedagogė buvo pakviesta į kelionę po Izraelį.
Nuotr. iš asmeninio albumo: Renginyje skambėjo tremtinių choro „Atmintis“ atliekamos giesmės ir dainos.