Gerokai per šimtą metų skaičiuojantis Purplių vėjo malūnas puošia kaimo apylinkes. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Atvykus į Purplių kaimą, akis patraukia kiek atokiau stovintis ne kasdien matomas pastatas – sparnus tarsi rankas iškėlęs vėjo malūnas. Anksčiau šiose apylinkėse malūnų buvo daug – čia esančios lygumos leisdavo vėjui įsisiautėti. Laikui bėgant, tokių statinių paskirtį pakeitė kitokia technika, malūnai sunyko. Tačiau keletą kartų restauruotas Purplių vėjo malūnas tebestovi iki šiol.
Malūnas jaunas
Įvairūs informaciniai šaltiniai byloja, kad Lietuvoje malūnai buvo skirstomi pagal tai, kokią energiją – vandens ar vėjo – jie naudojo. Vandens malūnų buvo jau XIII amžiuje, o vėjo pradėti statyti kiek vėliau – XIV amžiuje. Šiaurės Lietuvoje yra daug lygumų, todėl čia vyravo vėjo malūnai.
Dabartinis kepurinio Purplių malūno savininkas Edmundas Rapalas pastebi: palyginus su kitais, trijų aukštų Purplių vėjo malūnas yra gana jaunas – jį 1898 metais pagal iš Latvijos gautus brėžinius pastatė Antanas Racevičius.
„Tai buvo labai gabus žmogus, nepakartojamas meistras. Jis per vieną žiemą išmoko rašyti, rusų, lenkų, vokiečių ir latvių šnekamosios kalbos, draudžiamo lietuviško rašto mokė ir apylinkės žmones“, – žiniomis apie A. Racevičių dalijosi E. Rapalas.
Malė ir kolūkyje
Vėliau gabusis purpliškis A. Racevičius sumanė užsiimti meistryste. Darbas sekėsi gerai, tad statė daržines, namus. Purplių vėjo malūnas buvo pirmasis toks jo statinys – iš Latvijos jis gavo ne tik malūno brėžinius: iš čia parvilko ir didžiulę pušį, kuri tapo pagrindine malūno ašimi – jai pastatyti į vietą reikėjo dvidešimt penkių arklių.
Edmundas Rapalas teigia, kad prižiūrint malūną tenka įdėti nemažai darbo, o jėgos ir sveikata jau nebe ta. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Visą gyvenimą sunkiai dirbdamas, jokių turtų A. Racevičius neužgyveno – ir Purplių malūną jis statėsi ne sau: tik savininkui apsirgus, nutarė tapti malūnininku. Šiokių tokių pajamų duodavo malūnas, statydamas ir toliau eidavo per žmones, tad namuose būdavo retai. Malūnui pastatyti reikdavo dvejų metų: vasarą ruošdavo medžiagą, žiemą – vidaus įrangą.
„Kai senasis Racevičius mirė, jo vietą užėmė sūnus. Būdamas malūnininku jis ir į kolūkį įstojo – tuomet per dieną sumaldavo dvi–tris tonas grūdų“, – teigė E. Rapalas.
Malūno girnos sukosi iki 1962 metų.
Atrodė apgailėtinai
1978 metais Mažeikių baldų fabriko darbuotojai atliko pirmąją Purplių vėjo malūno rekonstrukciją.
Po šiek tiek daugiau nei penkiolikos metų šiose apylinkėse medžiodavo Naftininkų būrelio medžiotojai. E. Rapalas pasakojo, kad vieną medžioklės dieną labai lijo, tad, važiuodami pro Purplių malūną, užėjo papietauti.
„Malūnas atrodė apgailėtinai: nebuvo stogo, lietus jį merkė kiaurai, kažkas čia laikė grūdus. Žodžiu, iš malūno nebuvo likę beveik nieko – tik pats pagrindas“, – prisiminė medžiotojas.
Taip ir kilo sumanymas – įsigyti Purplių malūną medžiotojų reikmėms. Ir čia susidurta su pirmąja kliūtimi – pasirodo, kad malūnas neturi šeimininko.
Svečius kažkada priiminėjusioje pagrindinėje malūno salėje jau kurį laiką tylu. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
„Tada aš suradau malūno statytojo giminaitę Racevičienę – ji žadėjo malūną parduoti, bet buvo vienas bet… neturėjo jokių jo dokumentų. Padėjom tuos dokumentus surasti ir nuosavybės teisę atstatyti: kai tai padarėm, moteris už sutartą kainą malūno nebenorėjo parduoti“, – teigė E. Rapalas.
Tapo paveldo objektu
Malūną teko pirkti už dvigubą kainą nei iš pradžių suderėta. Nupirkus malūną, jame vėl buvo atliekama rekonstrukcija.
„Maždaug jai įpusėjus, susidūrėme su dar viena kliūtimi – atsirado besidominčių, kas davė leidimus malūnui įsigyti, atlikti rekonstrukciją… Į rekonstrukciją jau buvo investuota nemaža lėšų, tad darėme viską, ką galėjome, kad užbaigtume tai, ką buvome suplanavę“, – kalbėjo E. Rapalas.
Vėjo malūno teritorijoje pastatyta keletas poilsiui skirtų statinių. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Labai daug rekonstruojant malūną prisidėjo Naftininkų būrelio narys, aistringas medžiotojas, tuometinės akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinis direktorius šviesios atminties Gedeminas Kiesus.
Po rekonstrukcijos 1995 metais Purplių vėjo malūnas įrašytas į šalies kultūros paveldo registrą kaip turintis technologinę, istorinę ir architektūrinę vertę.
Atvykdavo ir Prezidentas
Ne kartą čia į medžioklę atvykdavo ir Purplių malūne apsistodavo Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas – jis sakydavęs, kad šiai vietai jaučia kažkokią ypatingą trauką.
Per dvidešimtį hektarų turinčioje malūno teritorijoje pastatyta pirtis, pavėsinė, kurį laiką malūnas buvo nuomojamas įvairiems pokyliams ir šventėms.
„Dabar to jau nebedarau – norisi kažkaip pasaugoti patalpas, nes po kiekvieno pobūvio randu kažką sulaužytą, sugadintą, reikia ir remonto, o visa tai jau ne mano amžiui, tad teks malūną parduoti“, – kalbėjo E. Rapalas.
Iki šiol malūne galima apžiūrėti daugybę apie medžioklę pasakojančių fotografijų, čia išsaugota nemažai medžioklės trofėjų.
Vaidas RUNKAUSKAS
